Pabandžiau išverst :) Bendravimo su klientais niuansai: įsivaizduokite kliento ir padavėjo dialogą restorane (pokalbio dalyviai išgalvoti, sutapimas su realybe – tik atsitiktinumas) Klientas, visa savo persona bandydamas parodyti, kad jis yra be galo svarbus: „Žinote, šiuo metu aš negaliu sau leisti per daug išlaidų, todėl atneškite man tik sriubą... Taip... Svogūninę... Juk jus galite greitai paruošti svogūninę sriubą, ane? Ir paskubėkit prašom, tos sriubos man reikėjo dar vakar.“ Padavėjas atneša, klientas ragauja... „Kas tai? Svogūninė sriuba? Mmm... Žinote... Aš ją kažkaip kitaip įsivaizdavau... Nu, tai yra, visiškai kitaip... O kas čia joje plaukioja? Džiūvėsėliai? Oj, aš džiūvėsėlių neužsisakinėjau juk! Ir kur mėsa?! Kur jus matėt žmogų, kuris valgys sriubą be mėsos? Perdarykit prašom! Padarykit tokią pačią, bet nedėkit džiūvėsėlių, o įdėkit makaronų, kad taip tuščiai neatrodytų, bulvyčių ten kokių, gražiai papjaustytų morkyčių, daug daug mėsos, na ir... gal nedėkit jokių svogūnų. Nes kažkaip nešiuolaikiškai skamba... Laukiu, paskubėkit, labai dega!“ *** Ragauja naujai atnešta porciją: „Mmm... Na iš esmės gal ir nieko... Bet norėtųsi kažkokio sodresnio skonio... Nes šitas kažkoks, na... mmm... banalus. Gal pabandom kažką iš principo modernaus? Tarkim... Mmm... Barščius! Manau tai puiki idėja. Atneškit barščių, ir kuo greičiau, jei galima!“ Klientas žiūri į atneštus barščius: „Žinote... Aš šitų barščių net neragausiu, tiesą sakant... Juk jie pajuodę! Kiba sugedę? Ką?! Jus teigiate jog tai tik dėl to, kad aš vaikštau su akiniais nuo saulės?! Kaip noriu – taip ir vaikštau, man taip patogu! Ir noriu per juos matyti normalios spalvos barščius, o ne juodus... Perdarykit!“ *** Klientas, spoksodamas į šviežiai pastatytą lėkštę: „O... Va čia tai kitas reikalas, spalvytė – kaip turi būt!“, paragauja, išspjauna – „Blt, ką jus čia man patiekėt?! Juk tai ne barščiai, tai kažkoks myžalas! Blem, aš matau, kad mums nepavyksta rasti bendro kalbos, net nežinau ką dabar su jumis daryt! Galvojau, jog esate profesionalas tame, ką darote, bet, deja, smarkiai jumis nusivyliau... Tiek to, atneškite dar kartą tą sriubą, kurią buvot atnešę pirmą kartą – aš pagalvosiu... Ką?! Išpylėt?! O kas jūsų prašė?! Pagaminkit iš naujo, ir paskubėkit, mes prarandam brangų laiką!“ *** Klientas vėl ragauja pirmą sriubą... : „Na taip, man ji ir tada nepatiko... Nepykit, aš žinau, kad jus užpisu, bet na sugalvokit kąnors – ta sriuba man laaaabai reikalinga... Sakot grybienę? Nea, mano viršininkas alergiškas grybienei... Aštrioji? Ok, atneškite aštriąją, bet aš jos neragausiu... Bet atneškite dėl viso pikto. Dvi porcijas. Vieną aštriąją, o kitą tokią pat, bet nedėkit ten aštrių ingredientų, ką žinau ką ten dedat...“ *** Ragauja: „Žinote, visiškai ne tai... O ta kur be aštrių ingredientų išvis myžalas – jus būvot teisūs... Aš dabar net nežinau ką sakyt... O žinote ką?! Gal galite man užpilti vienkartinę sriubytę su makaronais verdančiu vandeniu?! Juk bent to nesugebėsite sugadinti, ir kaina kaip tik prieinama! *** Klientas patenkintas doroja užpilamus makaronus: „Na va matote? Visai kitas reikalas!“, patenkintas nusišluosto lupas ir sumokėjęs 39cnt už užpilamų makaronų pakelį išeina iš restorano. Kodėl tai neįmanoma restorane? Ir kodėl tai yra standartinė praktika dirbant su dizaineriais? Kodėl laikoma, kad yra normalu atsiskaityti su dizaineriu tik už užpilamų makaronų pakelį kai prieš tai jis sudeginą begalę laiko gamindamas svogūninę sriubą, makaronus, morkas, barščius ir t.t.... KODĖL? -- Romualdas Krupovnickas (Romeo) 8 ~ 602 700 41, 8 ~ 653 41 428 Skype: romeo.lt | www.romeo.lt