Nu tai supranti, jis pamedžioja pagaliuką pora kartų, tada va tokiu 
žvilgsniu žiūri tupėdamas ir viskas :))
Niekaip nemoku išdūkinti :)
Net buvo mintis tikrai kokią draugę jam parnešti, gal pasitemptų :))
Realiai tai gal jis toks, nes pats ne taip daug namie būnu, vis darbe ir 
darbe. Tai kai pareinu, jis visą vakarą prisiglaudęs šalia prabūna.

"Jonas Sergejenka" <johnas@kazhkur.com> parašė naujienų 
news:hu8k0b$op1$1@trimpas.omnitel.net...
> ooho.. :)
>
> Maniškė storuliukė viena buvo, bet išaugo iš to amžiaus - mėgo žaisti, tai 
> pašokinėdavo kasdien sienomis iki 1.7m aukščio. Mylimiausias žaisliukas - 
> tikrų plunksnų ryšuliukas ant ilgo pagaliuko. Su tuo nenatūraliu 
> paukščiuku gana energingai reikia palei sienas paskraidyti, per snapą 
> plunksnomis užvažiuoti, etc.etc. - ir eina kaip torpeda per visur ir 
> visais.
>
> Šiuo metu tas žaislas susinešiojo, bet kol kas pati susiranda, kaip ratais 
> eiti per visus kambarius (lovom, atkaltėm, su atsispyrimais nuo vidinių 
> kampų, kai posūkį reikia išimti, o grindys slidžios, ir pan.)
> Bet kaip ir sako - greičiau jau toks jo charakteris.
>
> O tai bent padūkstat patys su juo? Pamenčinti nesigauna? pasiutinti šiek 
> tiek (paaukoti rankutę-kitą)?