Kai vaziuoji i darba pusiau snauduly, bet negali nepastebeti idomybiu 
visokybiu, kad ir varnos - kaip ju pulkas kompaktiskai isitaiso ant antenos 
lyg uzdereje juodi nei ziemos nei pavasario obuoliai tirstai, galvoju  jei 
as buciau varna, nerasciau nieko lesti, nebent zmoniu akis. toliau ziedas, 
jo vidury vierchai baltuoja, kirai ar kaip ten, o isorej varniniai, ir tiek 
dafiga ju, tiek visko daug yra is faunu, kurie yra nuproteje nuo ziemos 
nebuvimo, antys vaiksto zvyrkeliais, islipusios is upes, klausia zmogaus, 
ka tu pridirbai ? as atsakau nezinau, nes esu besmegenis ir tik vieta 
uzimu.