Gal jūs žinojot,  o aš apie žiobrines nieko nebuvau girdėjęs.
Tai čia šiek tiek info...

-----------------------------------

Apie Žiobrines žinoma nuo XX a. pradžios, tačiau nuomonės apie tradicijos 
kilmę skiriasi. Vienų manoma, kad ji į Nemuno žemupio ruožą Panemunių 
regioninio parko ribose atėjo iš aukštupio apie 1914 m., o kitų – kad tai 
sena Nemuno deltos žvejų tradicija, taigi atėjo iš žemupio.
XX a. ketvirtame dešimtmetyje Žiobrinės tapo ypač populiarios. Atrodo, 
labiausiai Žiobrines XX a. pirmoje pusėje – viduryje išplatino patys žvejai. 
1936 m. Kalnėnuose surengtoje šventėje dalyvavo net Lietuvos Respublikos 
prezidentas Antanas Smetona.
J. P. Kedžio žodžiais tariant, „Žiobrinės tai yra tos pačios visur ruošiamos 
gegužinės, tik jose yra atliekamos įdomios žuvies – žiobrio kepimo ir 
valgymo ceremonijos“.
Pokario metais Žiobrinės buvo rengiamos visur, kur buvo žvejų 
kolektyvai-artelės ir tradicija nutrūko tik uždraudus žiobrių žvejybą XX a. 
septintajame dešimtmetyje (žiobrių, karšių ir starkių žvejybos limitai 
nustatyti 1961–1965 m.). Nurodoma, jog paskutinės Žiobrinės buvo surengtos 
per Žvejų dieną Arlaviškėse aukščiau Kauno apie 1960–1963 m..
2002 m. gegužės mėn. Žiobrinių šventė atgaivinta Kriūkuose. Nuo 2003 m. 
pavasarinės šventės „Panemunių žiedai“, rengiamos Raudonėje, metu prie laužo 
taip pat kepami žiobriai.

B – socialinės, simbolinės, kultūrinės tradicijos funkcijos ir jų kaita

Iki griežto žiobrių žvejybos apribojimo, metuose buvo du pagrindiniai 
žiobrių gaudymo laikotarpiai: pavasarinis iki gegužės 1 d. (arba 10 d.) ir 
vasarinis, prasidedantis nuo liepos 1 d. Atitinkamai buvo švenčiamos ir 
Žiobrinės, kurių pirmosios buvo tarsi šeimyninės (šaltokas oras ir žuvys 
kepamos šeimyniškai), o antrosios – viešos ir apskritai tuomet įvairios 
pramogos praeina po žiobrio ženklu (Kedys 1940, p. 391). Be to, žiobrių 
žvejybos metu tokiu pačiu būdu kaip ir per šventę, žiobrių pasikepdavo patys 
žvejai, naudodami tam tik ką pagautą žuvį. Žvejybos metu prie žuvingų 
valksnų susirinkdavo po keletą valčių. Valksna vienu metu plaukė tik viena 
valtis, o ją praplaukus ir sugrįžus reikėjo iš naujo laukti eilės, kad 
plaukimą galėtum pakartoti. Taigi, belaukdami savo eilės žvejai pasikepdavo 
tik ką pagautų žiobrių.
Vis dėlto, labiausiai išgarsėjo viešos Žiobrinės. Jos pritraukdavo ne tik 
žvejus ir aplinkinių kaimų žmones, bet ir miestiečius, inteligentiją, 
karininkus, aukštuomenę. Į šventę susirinkę aplinkinių kaimų ir miestelių 
žmonės neretai patys nusipirkdavo pas žvejus žuvų ir jas kepdavo arba 
pirkdavo jau iškeptus žiobrius ir juos ragaudavo kartu su savo atsineštu 
maistu bei gėrimais. Garbingiems svečiams buvo kuriami atskiri laužai. Be 
keptų žiobrių prie jų stalo netrūkdavo kitokių patiekalų bei gėrimų. Valgius 
sudėdavo ant staltiesių patiestų ant žolės. Žvejai vaišindavosi vien 
žiobriais.
Pokario metais Žiobrinės tapo labiau panašios į profesinę žvejų šventę, nes 
ją rengdavo kiekvienas žvejų kolektyvas: „Kur buvo artelė, ten buvo 
žiobrinės“.
Žiobrių žvejybą uždraudus ir viešų Žiobrinių tradicijai nutrūkus, kai kurie 
Jurbarko rajono įmonių vadovai bei rajono valdžios atstovai uždaroje 
aplinkoje savo svečiams vis dėlto kepdavo žiobrius ant laužo ir jais 
vaišindavosi.
Atgaivinta viešų Žiobrinių tradicija vėl tapo vietos gyventojų, kraštiečių 
ir jų svečių švente. Dėl galiojančio žiobrių žvejybos draudimo, šių žuvų 
Žiobrinių šventei yra įsivežama iš Nemuno žemupio, perkama turguje ir pan.

C – Medžiagos, gamybos ir vartojimo būdai

Pavasarinės Žiobrinės buvo rengiamos jau baigiantis pavasariniam žvejybos 
sezonui, pačioje balandžio pabaigoje – gegužės pradžioje. Nuo liepos 1 d. 
buvo švenčiamos viešos Žiobrinės. Joms parenkama vieta šile, kokia nors 
aikštelė prie Nemuno ar panaši graži vieta. Po pietų čia sukuriamas laužas, 
tolėliau nuo jo paruošiama vieta jaunimui pasišokti, pasportuoti – sulaukti, 
kol iškeps žiobriai.
Prieš kepant žiobriai nuskutami, išdarinėjami (išskapinami): įpjovus gerklę 
bei truputį prie uodegėlės ištraukiamos žarnos, ikrai paliekami, pažiaunės 
išimamos ir taip paruoštos žuvys Nemune nuplaunamos.
Palei kaulą per burną kišamas plokščiai nudrožtas 40–50 cm ilgio karklinis 
iešmas (svarbu nepradurti uodegos, kad žuvis kepama nesusmuktų). Tada žuvies 
šonai tankiai, kas 1–1,5 cm įpjaunami skersai (prikarbuojami), peiliu paėmus 
druskos pasūdomi (druska įterpiama ir dar įpilama į vidų).
Laužas, atsižvelgiant į vėjo stiprumą, kuriamas apskritos arba pailgos 
formos. Iešmai, ant kurių sumaunami žiobriai ir malkos, kuriomis kuriami 
laužai, geriausi karkliniai arba kitų lapuočių. (Spygliuočiai netinka, nes 
nuo jų sakingų dūmų žuvys turi nemalonų prieskonį). Prie laužo, jeigu jis 
apvalus, tai aplinkui, o jei pailgas (net iki 3 m ilgio), tai pavėjui 
maždaug 1 m atstumu į žemę smeigiami iešmai su pamautais žiobriais. Kepama 
net 3–4 valandas ir pageidautina, kad šiam darbui vadovautų patyręs žvejys 
arba atitinkamą patirtį turinti moteris. Jis ar ji yra laikomi tos Žiobrinės 
„karaliumi“ arba „karaliene“. Jie turi ir pagalbininkų, kurie vienam žiobrio 
šonui pakepus, pasuka kitą, prižiūri laužą ir pan.
Pradžioje pasukinėjant iešmą žuvis apdžiovinama, po ko iešmas gali būti 
perkeltas kiek arčiau laužo. Taip iešmai palaipsniui artėja prie laužo, kol 
žuvis visiškai apskrunda. Iškepto žiobrio oda sausa, gelsvos spalvos. 
Smulkios ašakos tarytum „ištirpsta“. Mėsa sultinga, žiobris valgomas tiesiai 
nuo iešmo .
„Baigus žiobrius kepti, senesniu papročiu, visi susirinkdavo į vieną vietą, 
susėsdavo ratu, „karalius“ ar „karalienė“ išdalydavo žiobrius, prakimšdavo 
alutį ir prasidėdavo vaišės su dainomis, žaidimais iki vėlyvo vakaro“, 
„Žiobris ypatingu skoniu nepasižymi, tačiau turi tą gerą savybę, kad 
kepdamas ant iešmo nesusmunka ir iškeptas yra nepakeičiamas užkandis prie 
alaus“, „Žiobris teikia kiekvieno sielai ir kūnui poilsį ir malonumą“.

---------------------

"Struktur"  wrote in message news:ipdthp$cgh$1@trimpas.omnitel.net...

Nu taigi sveikinam :) Mes su Raibuciu Dubysa uzdarem, dabar jamsimes
Neries ;)


On 2011.04.29 11:25, Romas wrote:
> Vakar po pietu i Neri ziobriu nukeliavau.
> nuspreta 2 fideriais , vienas motyliukais apautas,
> kitas krevete. Jau turejau rudu ( nevirtu) saldytu kreveciu,
> kas pernai labai pasiteisino .
> surisau pirma meskere , apaviau krevete, uzmeciau, ir tik uzdejau rite ant
> kito koto, o pirmas jau sokinejo ant stovelio.
> vakar kibo nuostabiai, o todel nesiplesiu i zukles procesa, daugiau apie 
> rezultatus.
> per mazdaug 4 zukles valandas-
>
> 19 ziobriu ( paemiau 12)
> 3 sapalai  ( vienas 800g) krevete
> 4kuojos
> 2 plakiai , 2gruzliai, 1 eserys.
>
> 3 ziobriai atsikabino pakeliui , dar gal iki 10 nefiksuotu kibimu.
> 6 didziausi ziobriai 2920g
> krevete / motyliukai = 50/50 pagavimu mazdaug.
> laiko parukyti be kibimo buvo rasti sudetinga ::))
>
> Romanas
>
>