Jau kuris laikas vis bandau prisiversti prisėsti ir aprašyti naujausia Peterio Molyneux'o darbą - Fable 3. Ir vis rasdavau kitų užsiėmimų. Kodėl? Nežinau, aš pats savęs to klausiu jau kelinta diena iš eilės. Gal būt dar yra prisimenančių, kaip aš seilėjausi nuo antro fable'o (http://www.geimeris.com/?p=622 ) - taigi šito fable'o aš ir laukiau ir nelaukiau. Šį kartą kaip galima labiau vengiau visų Molyneux'o kalbų ir multikų apie busimąjį žaidimą, nes po vienos iš jų, kurioje jis gyrėsi, kaip jie ištaisė viską, kas buvo blogai antram fable, aš tik susinervinau - antroje mano manymu jei ir buvo kas blogai, tai labai, labai nedaug.
Taigi į trečiąją fabulą pasinėriau su dideliu nerimu širdyje. Tiesiog aš nujaučiau, kad taip priblokšti kaip antroji šita matyt nesugebės. Kaip aš sugebu būti teisus klysdamas aš net neįsivaizduoju, bet, neužbėkime už akių.
Trečioji pasaka yra visai kitokia. Visų pirma, lionhead kažkodėl atsisakė daugumos "klasikiniu" (jei dvi prieš tai buvusios dalys gali paversti kažką klasikiniu:) fable'o dalių, kaip vaikystė, paauglystė, branda. Bei visų blizgančių daikčiukų (na, beveik visų). Žaisti mes pradedame už princą, arba princesę, kurie jau yra brandaus jaunuolio amžiuje. (Na, bent jau kūnu, protas ir bendravimas su kitais užsikonservavęs ties devynias... bet apie tai vėliau). Manau, daug nepri'spoil'insiu atskleisdamas, kad taip, jūs iš rūmų pabėgsite ir jums teks nuversti piktąjį tironą savo brolį karalių Loganą. Tam jums reikės daug pagalbos, pradedant prasčiokų karaliumi ir baigiant... na, ne'spoil'insiu:). Žaidimas, kaip visada labai gražus, istorija, šį kartą suresta labai ir labai neblogai (net nežinau, kaip apie tai papasakot nespoilinant, bet į galą žaidimo aš bėgiojau parūkyt ir keikiau Molyneux'ą visais įmanomais būdais, na neesu aš tironas, kad ir kaip norėčiau, vienu žodžiu jokiu būdu neužmeskit žaidimo jo nebaigę, nes atsikovojus sostą, jis nesibaigia:), nors įpusėjus žaidimą, aš spaudžiau sau menamą dešinę sakydamas, jog buvau teisus, trečioji pasaka mano skalėje tikrai nėra tokia gera kaip antroji, bet aš klydau. Ne ne tuo, kad jis staiga pasidaro geresnis už antrą, bet paskutinis žaidimo trečdalis tikrai stiprus ir labai gera saviapologija. Taip trečioji dalis nusikratė beveik visų savo pasakiškų drabužėlių, taip ji estetiškai nebetokia graži, ne, ne - grafika nepakito, grafika gal net pagerėjo, tiesiog žaidimo dvasia, pati nuotaika yra daug niūresnė. Pasaulis pilnas skurdo, neteisybės ir sunkių pasirinkimų. Matyt teisingiausias trečiosios dalies apibūdinimas būtų - Fable subrendo.
Trumpai apie vidurius:). Taigi žaidimo mechanika beveik nepakito, netgi priešingai, dar labiau supaprastėjo - nebėra skirtingų experience'ų už skirtingai padarytą žalą, tiesą pasakius net stipriai nenutoldamas nuo pagrindinio questo (ką aš būtinai rekomenduoju, apie quest'us vėliau) galėsi tapti beveik viso-ko meistras. Bet ir tą atlikt galima tik dėl achievement'o, nes gavus antrą burtų pirštinę ir pirmą kart užsidėjus viesulą ir ugnį - nieko daugiau nebereikia (tiesą pasakius, gal yra dar pavojingesnė kombinacija, bet aš jos net neieškojau:). Taigi kautynių atžvilgiu žaidimas tapo dar paprastesnis, kas matyt nėra labai blogai, nors šiek tiek daugiau iššūkio tikrai norėtųsi. Labai gražus papildymas yra specialūs užbaigiamieji veiksmai, kurie trigger'inasi atsitiktinai - kai mano princesė staiga padarius pusę salto (nežinau kaip tas lietuviškai vadinasi, kai apsiverti su rankų pagalba:) užšoko ant šunsnukio sprando ir savo dailiomis kojytėmis nusuko bjaurybei galvą aš te sugebėjau išlementi 'wow'. Atsirado labai smagūs ginklų upgreidai, pasiekus tam tikras sąlygas (pradedant užmušk x hollow man ir baigiant permiegok su 15 vyrų:). Dar labai patikęs dalykas yra tas, kad aną fable'ą aš irgi žaidžiau už moterišką veikėją, taigi šiame visi sutikti žmonės pasakojo apie mano motiną, karalienę. Kas yra, smulkmena, bet smagu:). Įgarsinimas fable vertas atskiro pagyrimo, viskas atlikta pasakiškai. Taip pat atskiro paminėjimo verti šalutiniai quest'ai. Vien ką duoda trys nunešti rpg'eriai, ar gnomų medžioklė. Aš kelias minutes stovėjau ir klausiau gnomo rant'o ir krizenau, o kur dar du mirę broliukai ir begalės kitų. O dar visi rašteliai, ar knygos, kaip visada nuneštos demonų durys.
Buvo keli dalykai kurie mane erzino - pirmas - bugas, kuris vos nesugadino viso žaidimo potyrio (pagrindiniam mieste negalėjau išsitraukti ginklo, ir, tiesą pasakius, apskritai nieko padaryti, ko pasekoje, negalėjau daryt questų, ko pasekoje negalėjau tęsti žaidimo. Ir jau buvau pradėjęs žaist iš naujo, kai nusprendžiau atsi'load'int ir .. tiesiog 'pabendraut' su šunimi. Viskas, tas atkabino visą reikalą:). Antras, tai absoliučiai kvailos, simsų lygio emocijos. Aš suprantu, kad tai hiperbolė, bet kai suaugusi moteris pradeda leist garsus kaip devynmetis vaikas, o norėdamas pabendraut su kitais (už tai duoda patirties taškų:) turi klausyt kaip ji elgiasi ir gagena kaip imbecilas... Trečias dalykas tai, na, mano supratimu tai tikrai lionhead'as, o matyt čia aš kaltinčiau patį Moulyneux'ą tikrai persistengė su simplifikacija. Taip, aš suprantu koncepciją, kuo mažiau dėmesio mechanikai, ar šarvų ginklų etc. skaičiukams, ir kuo daugiau dėmesio naratyvui - bet imho čia jie žengė keliais žingsniais per toli...
Vienaip ar kitaip, nepaisant visų mažų trūkumų, fable'ą aš ir šį kartą rekomenduoju visiems. Taip, tai nėra hardcore rpg, bet fable'o atveju, tai matyt net pliusas. Jei galima būtų išvest tokia paralelę, tai Fable III yra nebe Andersono pasaka, tai labiau tamsesnė Haufo kuryba.
8.9/10
--
___________
©Toxis