*Rabinovičius vaikšto Londono gatvėmis ir staiga sutinka savo jaunystės
draugą Chaimovičių. Chaimovičius prieina prie draugo ir sako:*
 
*- Nu, sveikas, Hrabinovičiau, kaip gyveni, kaip čia tau Londone gyvenimas?*
 
*- Nu kaip... Nu, lyg ihr neblogai. Nu, dihrbu pas šitą... pas lohrdą
ūkvedžiu.*
 
*- O , nu tai hreiškia viskas tvahrkoj!*
 
*- Nu kaip čia tau pasakius... Lohrdas kahrts nuo kahrto phrigula phrie mano
Sharos...*
 
*- Nu... Tai čia tada labai blogai...*
 
*- Nu bet ihr aš kahrtais phrigulu phrie lohrdo žmonos...*
 
*- A, nu tai tada viskas tvahrkoj. Jokių phroblemų!*
 
*- Kaip čia tau pasakius... Jau mano Sahra nuo lohrdo du vaikus pagimdė.*
 
*- Ui, tai čia blogai...*
 
*- Nu... Bet ihr lohrdo žmona nuo man ęs du vaikus pagimdė.*
 
*- Nu, tai viskas tvahrkoj! Hreiškia - lygybė.*
 
*- Nu... kaip čia tau pasakius... Suphranti, aš jam gaminu lohrdus, o jis
man - žydus...*