On 2011.06.09 09:43, Tolminkiemis wrote:
> Jau daug metu vykdoma galinga ataka pries kalba. Ypatingas demesys atkreiptas i jaunimo auditorijos kalba. Pavyzdziui, zodis "zmogzudys", turintis akivaizdzia neigiama prasme, pakeiciamas zodziu "kileris". Zodis "prostitute" pakeiciamas nieko nereiskiancia "plastake". "Palaidumas" "amoralumas" keiciami "laisvumu", "drasumu" ar issireiskimu "be kompleksu", kaip vadinasi nemazai TV laidu. Kaip manote, kodel tokioms laidoms suteikiama tiek daug eterio laiko? Turinti gili prasme savoka "meile" yra isstumiama bjauraus zodelycio "seksas", siekiant lyciu santykius suvesti iki paprasciausio primityvaus susiporavimo. Savoka "sazine" pakeite "kompleksai", "kompleksuotas"...
>
> Siandien musu priesai, musu paciu tevynainiu rankomis formuoja musu tautos samone. Musu bendrapiliecius stengiamasi paversti vartotojais ir nuzudyti tauta. Vartotojas siekia pramogauti ir gauti juslinius malonumus. Pinigai tampa stabu, kuris pastatomas vietoje aukstu vertybiu ir idealu. Zmones ne nepastebi, kad juos gena link bedugnes...
>
> Pries didziules planetos zmoniu mases naudojamas psichologinis ir informacinis ginklas. Siekiama sugriauti nacionalines valstybes ir kulturas. Pagrindinis sios beprotiskos bakchanalijos tikslas - viso pasaulio resursu perskirstymas "auksinio milijardo" virsuneles naudai, o dabar jau izvelgiama tendencija apsiriboti "auksiniu milijonu"...
>
> Komentaras:
> "Keisti dalykai visgi vyksta. Komunizmo laikais mes kazkaip sugebejome isgyventi su varganomis algomis ir stovedami eilese prie produktu. Buvome ir apsirenge ir pavalge. Siais laiakais pasitelkus visokias modernias technologijas ir pigia pasauline darbo jega mes nebesugebame isgyventi."
>
>
>
Deginamoji auka VIEŠPATS pasišaukė Mozę ir kalbėjo jam iš Susitikimo
palapinės, tardamas: “Kalbėk izraeliečiams ir sakyk jiems: kai kas nors
iš jūsų nori atvesti VIEŠPAČIUI gyvulio atnašą, atveskite atnašą iš
jaučių bandos ar iš avių bei ožkų kaimenės.
Jei atnaša yra deginamoji auka iš jaučių bandos, jis atves sveiką jautį
prie Susitikimo palapinės įėjimo, kad būtų priimtas jo vardu VIEŠPATIES
akivaizdoje. Ten jis uždės ranką ant galvos deginamajai aukai, kad ji
būtų priimta jo labui kaip išpirkimas už jį. Jautis bus papjautas
VIEŠPATIES akivaizdoje, o Aaronas ir jo sūnūs atnašaus kraują, jį
išliedami ant visų šonų aukuro, esančio prie Susitikimo palapinės
įėjimo. Tada deginamoji auka bus nulupta ir sukapota į dalis. Kunigo
Aarono sūnūs užkurs ant aukuro ugnį ir pridės į ugnį malkų. Paskui
Aarono sūnūs, kunigai, išdėlios sukapotas dalis drauge su galva ir
taukais ant ugnies ir malkų, esančių ant aukuro. O viduriai ir kojos bus
apiplauti vandeniu. Tada kunigas pavers dūmais visą atnašą ant aukuro
kaip deginamąją auką – malonaus kvapo ugnies atnaša VIEŠPAČIUI.
Jei jo atnaša deginamajai aukai yra iš smulkių gyvulių – avių ar ožkų
kaimenės, jis atves sveiką aviną ar ožį. Jis bus papjautas prie
šiaurinio aukuro šono VIEŠPATIES akivaizdoje. Tada Aarono sūnūs –
kunigai išlies jo kraują ant visų aukuro šonų. Sukapotą į dalis, kunigas
išdėlios mėsą drauge su galva ir taukais viršum degančių malkų ant
aukuro. O viduriai ir kojos bus apiplauti vandeniu. Tada kunigas
atnašaus visa, paversdamas dūmais ant aukuro. Tai yra deginamoji auka –
malonaus kvapo ugnies atnaša VIEŠPAČIUI.
Jei jo atnaša VIEŠPAČIUI yra deginamoji auka iš paukščių, jis parinks ją
iš purplelių ar balandžių. Kunigas jį atneš prie aukuro, nusuks jam
galvą ir ant aukuro pavers jį dūmais. O jo kraujas bus nutekintas ant
aukuro sienų. Jis atskirs gurklį su viskuo, kas jame, ir numes jį į
pelenams skirtą vietą rytinėje aukuro pusėje. Tada, perplėšęs paukštį
per vidurį ir pusių neatskirdamas, kunigas pavers jį dūmais ant aukuro,
viršum malkų ant ugnies. Tai yra deginamoji auka – malonaus kvapo ugnies
atnaša VIEŠPAČIUI”.
Javų aukos “Kai kas nors duoda javų atnašą VIEŠPAČIUI, jo atnaša turi
būti geriausi miltai. Jis užpils ant jų aliejaus, apibarstys smilkalais
ir atneš Aarono sūnums – kunigams. Kunigas, paėmęs iš jos saują
rinktinių miltų ir aliejaus, drauge su visais smilkalais pavers šią
priminimo atnašą dūmais ant aukuro, malonaus kvapo ugnies atnaša
VIEŠPAČIUI. O kas lieka nuo javų atnašos, bus Aaronui ir jo sūnums,
švenčiausia dalis ugnies atnašų VIEŠPAČIUI.
Kai duosi javų atnašą, iškeptą krosnyje, ji turi būti iš rinktinių
miltų: nerauginti papločiai, įmaišyti su aliejumi, arba neraugintos,
aliejumi apteptos bandelės. Jei tavo javų atnaša yra kepta keptuvėje, ji
bus iš geriausių miltų, išminkyta su aliejumi ir nerauginta. Padalyk ją
į gabalus ir apipilk aliejumi. Tai yra javų atnaša. Jei tavo javų atnaša
yra atnaša puode, ji bus paruošta iš rinktinių miltų aliejuje.
Kai atneši VIEŠPAČIUI javų atnašą, paruoštą vienu iš šių būdų, ji bus
paduota kunigui, kuris ją padės ant aukuro. Kunigas paims iš javų
atnašos priminimo dalį ir pavers ją dūmais ant aukuro kaip malonaus
kvapo ugnies auką VIEŠPAČIUI. O kas lieka nuo javų atnašos, bus Aaronui
ir jo sūnums, – tai yra švenčiausia dalis ugnies atnašų VIEŠPAČIUI.
Visos javų atnašos, kurias duodi VIEŠPAČIUI, turi būti neraugintos, nes
nei raugo, nei medaus nepaversi dūmais kaip aukos ugnies VIEŠPAČIUI.
Juos galite atnešti VIEŠPAČIUI kaip pirmienų atnašas, tačiau ant aukuro
jie nebus dedami, kad duotų malonų kvapą. Visas javų atnašų aukas
pasūdysi druska. Tenestinga tavo javų atnašoms tavo sandoros su Dievu
druskos. Su visomis savo atnašomis turi atnašauti druskos.
Jei neši VIEŠPAČIUI derliaus pirmienų javų atnašą, atneši savo derliaus
pirmienų šviežias ugnyje pagruzdintas varpas, kruopas iš šviežių grūdų,
kaip pirmienų javų atnašą. Užpilsi ant jos aliejaus ir apibarstysi ją
smilkalais. Tai yra javų atnaša. O kunigas pavers dūmais jos priminimo
dalį, – dalį šviežių grūdų su aliejumi drauge su smilkalais. Tai yra
ugnies atnaša VIEŠPAČIUI”.
Bendravimo aukos “Jei kieno atnaša yra bendravimo auka ir jis atnašauja
gyvulį iš jaučių bandos, turi atnašauti VIEŠPATIES akivaizdoje sveiką
patiną ar sveiką patelę. Jis uždės ranką savo atnašai ant galvos ir
papjaus gyvulį prie Susitikimo palapinės įėjimo, o Aarono sūnūs –
kunigai – išlaistys kraują ant aukuro šonų. Tada iš bendravimo aukos jis
atnašaus kaip ugnies atnašą VIEŠPAČIUI vidurius dengiančią riebiąją
plėvę ir ant vidurių esančius taukus; abudu inkstus su taukais, kurie
yra ant jų prie paslėpsnių, ir kepenų lezgį, kurį jis išims drauge su
inkstais. Tada Aarono sūnūs pavers tai dūmais ant aukuro drauge su
deginamąja auka, viršum malkų ant ugnies, kaip malonaus kvapo ugnies
atnašą VIEŠPAČIUI.
Jei jo atnaša yra bendravimo auka VIEŠPAČIUI iš avių kaimenės, turi
atnašauti sveiką patiną ar sveiką patelę. Jei jis duoda avį kaip savo
atnašą, atves ją VIEŠPATIES akivaizdon ir uždės ranką atnašai ant
galvos. Ji bus papjauta priešais Susitikimo palapinę, o Aarono sūnūs
išlaistys jos kraują ant visų aukuro šonų. Iš bendravimo aukos jis kaip
auką VIEŠPAČIUI atnašaus ugnimi jos taukus: visą riebiąją uodegą, kuri
turi būti atkirsta prie pat stuburo, vidurius dengiančią riebiąją plėvę
ir taukus, kurie yra ant vidurių; abudu inkstus su taukais, kurie yra
ant jų prie paslėpsnių, ir kepenų lezgį, kurį jis išims drauge su
inkstais. Tada kunigas pavers visa tai dūmais ant aukuro kaip maisto
ugnies atnašą VIEŠPAČIUI.
Jei jo atnaša yra ožka, atves ją VIEŠPATIES akivaizdon ir uždės ranką
jai ant galvos. Ji bus papjauta priešais Susitikimo palapinę, o Aarono
sūnūs išlaistys jos kraują ant visų aukuro šonų. Iš jos jis atnašaus
kaip ugnies atnašą VIEŠPAČIUI vidurius dengiančią riebiąją plėvę ir
visus taukus, kurie yra ant vidurių; abudu inkstus drauge su taukais,
kurie yra ant jų prie paslėpsnių, ir kepenų lezgį, kurį jis išims drauge
su inkstais. Tada kunigas visa tai pavers dūmais ant aukuro kaip maisto
ugnies atnašą ugnimi maloniam kvapui.
Visi taukai priklauso VIEŠPAČIUI. Šis yra amžinas įsakas visoms jūsų
kartoms, kur tik jūs gyventumėte: nevalgysite nei jokių taukų, nei jokio
kraujo”.
Aukos už nuodėmę. Už Vyriausiojo kunigo nuodėmę VIEŠPATS kalbėjo Mozei,
tardamas: “Sakyk izraeliečiams: kai žmogus nusideda netyčiomis bet
kuriam iš VIEŠPATIES įsakymų, darydamas tai, kas uždrausta;
Jei pateptasis kunigas nusideda taip, kad kaltė krinta ant tautos, jis
už nuodėmę, kuria nusidėjo, turi atnašauti sveiką jautį iš bandos kaip
atnašą už nuodėmę VIEŠPAČIUI. Jis atves jautį prie Susitikimo palapinės
durų priešais VIEŠPATĮ ir uždės ranką jaučiui ant galvos. Jautis bus
papjautas VIEŠPATIES akivaizdoje. Tada pateptasis kunigas pasems jaučio
kraujo ir įneš jį į Susitikimo palapinę. Kunigas, padažęs pirštą
kraujyje, pašlakstys juo septynis kartus VIEŠPATIES akivaizdoje
Šventovės užuolaidos link. Kunigas pavilgys krauju ir kvapiųjų smilkalų
aukuro, esančio VIEŠPATIES akivaizdoje Susitikimo palapinėje, ragus, o
likusį jaučio kraują išpils prie papėdės deginamųjų aukų aukuro, kuris
yra prie Susitikimo palapinės įėjimo. Išims visus atnašos už nuodėmę
jaučio taukus: vidurius dengiančią riebiąją plėvę ir visus taukus, kurie
yra ant vidurių; abudu inkstus drauge su taukais, kurie yra ant jų prie
paslėpsnių, ir kepenų lezgį, kurį išims kartu su inkstais, – lygiai
taip, kaip buvo išimta iš bendravimo aukos jaučio. Kunigas pavers juos
dūmais ant deginamųjų aukų aukuro. O jaučio odą ir visą jo mėsą drauge
su galva, kojomis, viduriais ir išmatomis – visas jaučio liekanas – jis
išneš į švarią vietą už stovyklos, kur išpilami pelenai, ir sudegins ant
laužo. Toje vietoje, kur išpilami pelenai, bus viskas sudeginta.
Už Izraelio bendruomenės nuodėmę Jei visa Izraelio bendruomenė suklysta
netyčia ir, bendrijai to net nejaučiant, padaro ką nors, kas pagal
VIEŠPATIES įsakymus neturėtų būti daroma, ir užsitraukia kaltę, tuomet,
kai nuodėmė, kuria jie užsitraukė kaltę, paaiškėja, bendrija atnašaus
jautį iš bandos kaip atnašą už nuodėmę ir atves jį priešais Susitikimo
palapinę. Bendrijos seniūnai uždės ranką jaučiui ant galvos VIEŠPATIES
akivaizdoje, ir jautis bus papjautas priešais VIEŠPATĮ. Pateptasis
kunigas įneš jaučio kraujo į Susitikimo palapinę. Kunigas, padažęs
pirštą kraujyje, pašlakstys juo VIEŠPATIES akivaizdoje septynis kartus
užuolaidos link. Tada krauju pavilgys ragus aukuro, esančio VIEŠPATIES
akivaizdoje Susitikimo palapinėje, o likusį kraują išlies prie papėdės
deginamųjų aukų aukuro, kuris yra prie Susitikimo palapinės įėjimo.
Visus jo taukus išims ir pavers juos dūmais ant aukuro. Su šiuo jaučiu
pasielgs lygiai taip, kaip pasielgė su jaučiu {kunigų} atnašos už
nuodėmę; tą patį su juo padarys. Taigi kunigas atliks už juos
permaldavimą, ir jiems bus atleista. O patį jautį jis išgabens už
stovyklos ir sudegins jį, kaip sudegino pirmąjį jautį. Tai yra bendrijos
atnaša už nuodėmę.
Už bendruomenės vadų nuodėmę Kai nusideda netyčia valdovas, darydamas ką
nors iš tų dalykų, kurie pagal VIEŠPATIES, jo Dievo, įsakymus neturėtų
būti daromi, ir pasijunta kaltas ar jo padarytoji nuodėmė jam primenama,
tuomet jis atves sveiką ožį kaip savo atnašą. Uždės ranką ožiui ant
galvos, ir ožys bus papjautas toje vietoje, kur pjaunamos deginamosios
aukos VIEŠPATIES akivaizdoje. Tai atnaša už nuodėmę. Tada kunigas paims
savo pirštu atnašos už nuodėmę kraujo ir pavilgys juo deginamųjų aukų
aukuro ragus, o jo likusį kraują išlies prie deginamųjų aukų aukuro
papėdės. Visus jo taukus jis pavers dūmais ant aukuro, kaip daroma su
bendravimo aukos taukais. Taip kunigas padarys permaldavimą valdovo
labui už nuodėmę, ir ji bus atleista.
Už paprasto žmogaus nuodėmę Jei kas iš paprastų žmonių nusideda
netyčiomis, darydamas ką nors iš tų dalykų, kurie pagal VIEŠPATIES
įsakymus neturėtų būti daromi, ir pasijunta kaltas ar vėliau jam
primenama jo padarytoji nuodėmė, tuomet jis atves sveiką ožką, kaip savo
atnašą už nuodėmę, kurią jis yra padaręs. Jis uždės ranką ant galvos
atnašai už nuodėmę, ir atnaša už nuodėmę bus papjauta deginamųjų aukų
vietoje. Tada kunigas paims savo pirštu jos kraujo ir pavilgys juo
deginamųjų aukų aukuro ragus, o likusį kraują išlies prie aukuro
papėdės. Jis išims visus jos taukus, kaip išimami bendravimo aukos
taukai, ir kunigas pavers juos dūmais ant aukuro, kad būtų malonus
kvapas VIEŠPAČIUI. Taip kunigas atliks permaldavimą jo labui, ir jam bus
atleista.
O jei atnaša, kurią jis atveda kaip atnašą už nuodėmę, yra avis, jis
turi atvesti avelę be trūkumų. Jis uždės ranką ant galvos atnašai už
nuodėmę, ir ji bus papjauta toje vietoje, kur yra pjaunamos deginamosios
aukos. Tada kunigas paims savo pirštu jos kraujo ir pavilgys juo
deginamųjų aukų aukuro ragus, o jos likusį kraują išlies prie aukuro
papėdės. Visi taukai bus išimti, kaip išimami bendravimo aukos avies
taukai, ir kunigas pavers juos dūmais ant aukuro virš atnašų VIEŠPAČIUI
ugnimi. Taip kunigas atliks permaldavimą jo labui už nuodėmę, kurią jis
padarė, ir jam bus atleista”.
Ypatingi atnašų už nuodėmę atvejai “Jei žmogus nusideda, būdamas
prisaikdintas būti liudytoju ir nors gali paliudyti, nes matė ar iš
kitur sužinojo apie dalyką, bet atsisako kalbėti ir užsitraukia kaltę;
arba paliesdamas bet ką nešvaraus, nors to ir nesuvokdamas, ar tai būtų
lavonas nešvaraus žvėries, ar nešvaraus galvijo, ar nešvaraus roplio,
jis tampa nešvarus ir užsitraukia kaltę;
arba kai jis, nors ir nesuvokdamas, paliečia žmogaus nešvarumą – bet
kokį nešvarumą, dėl kurio tampa nešvarus, bet vėliau suvokia savo kaltę;
arba kai žmogus neapgalvotai ištaria lūpomis priesaiką geram ar blogam
tikslui, – kaip žmonės kad yra įpratę prisiekinėti neapgalvotai, – ir
vėliau suvokia savo kaltę dėl tokios priesaikos.
Kai jis suvokia savo kaltę bet kuriuo iš šių atvejų, išpažins nuodėmę,
kuria nusidėjo. Atves VIEŠPAČIUI kaip savo bausmę už nuodėmę, kuria
nusidėjo, patelę iš avių kaimenės – avį ar ožką – kaip atnašą už
nuodėmę. Kunigas atliks permaldavimą jo labui už jo nuodėmę.
Betgi jei jis neišgali atnašauti avies, tai atnašaus kaip bausmę už
nuodėmę, kuria nusidėjo, du purplelius ar du balandžius – vieną atnašai
už nuodėmę, o kitą deginamajai aukai. Nuneš juos pas kunigą, o jis aukos
pirma tą, kuris yra atnaša už nuodėmę, nusukdamas jam galvą prie kaklo,
bet galvos nenukirsdamas. Krauju atnašos už nuodėmę pašlakstys aukuro
šoną, o likusis kraujas bus ištekintas prie aukuro papėdės. Tai atnaša
už nuodėmę. O antrąjį paruoš deginamajai aukai, kaip paprastai daroma.
Taip kunigas atliks permaldavimą jo labui už nuodėmę, kuria jis
nusidėjo, ir jam bus atleista.
Betgi jei jis neišgali atnašauti dviejų purplelių ar dviejų balandžių,
tai atnašaus už nuodėmę, kuria nusidėjo, dešimtadalį efos rinktinių
miltų atnašai už nuodėmę. Nei aliejaus į juos nemaišys, nei smilkalų ant
jų neužbarstys, nes tai yra atnaša už nuodėmę. Atneš juos pas kunigą, o
kunigas pasems jų saują kaip priminimo dalį ir pavers juos dūmais ant
aukuro drauge su ugnies atnašomis VIEŠPAČIUI. Tai atnaša už nuodėmę.
Taip kunigas atliks permaldavimą jo labui už bet kurią nuodėmę, kuria
nusidėjo, ir jam bus atleista. Kaip ir javų atnaša, likusi miltų dalis
priklausys kunigui”.
Atlyginimo aukos VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas: “Kai žmogus
nusižengia ir nusideda netyčiomis, paglemždamas sau iš VIEŠPAČIUI
pašvęstų atnašų, jis atves VIEŠPAČIUI kaip atnašą už kaltę iš kaimenės
sveiką aviną, kurio vertę nustatys sidabro šekeliais pagal šventovės
šekelį. Tai yra kaltės atnaša. Atlygins ir už tai, kuo jis nusidėjo
šventovei, pridėdamas prie jos penktadalį viršaus ir paduodamas kunigui.
Kunigas atliks permaldavimą jo labui su kaltės atnašos avinu, ir jam bus
atleista.
Kai žmogus, to nežinodamas, nusideda bet kuriam iš VIEŠPATIES įsakymų,
darydamas tai, kas uždrausta, jis užsitraukia kaltę ir turi priimti už
ją bausmę. Jis atves pas kunigą iš kaimenės sveiką aviną pagal tavo
nustatytą vertę kaip atnašą už kaltę. Kunigas atliks permaldavimą jo
labui už klaidą, kuria jis netyčiomis suklydo, ir jam bus atleista.
Tokia yra atnaša už kaltę; tas žmogus tikrai buvo kaltas VIEŠPAČIUI”.
VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas: “Kai žmogus nusideda ir nusižengia
VIEŠPAČIUI, pasielgdamas apgaulingai su artimu užstato ar skolos
laidavimo reikalu arba vagyste, arba artimo apgavyste, arba, radęs
pamestą daiktą, melu išsigina; arba jei kreivai prisiekia dėl ko nors iš
daugelio dalykų, kaip žmonės kad paprastai daro, ir nusideda, – kai
žmogus taip nusidėjo ir, suvokęs savo kaltę, sugrąžins, ką buvo įsigijęs
vagyste ar apgavyste, ar jam patikėtą užstatą, ar daiktą, kurį jis buvo
radęs, ar bet kokį kitą daiktą, dėl kurio buvo kreivai prisiekęs, jis
atlygins už patį daiktą ir pridės viršaus penktą dalį. Jo savininkui
taip atsilygins, kai suvoks savo kaltę. Tada jis atves pas kunigą kaip
atnašą už kaltę VIEŠPAČIUI iš kaimenės sveiką aviną pagal tavo nustatytą
vertę. Kunigas atliks permaldavimą jo labui VIEŠPATIES akivaizdoje, ir
jam bus atleista visa, kuo jis buvo užsitraukęs kaltę”.
Kunigystė ir auka. Kasdienė deginamoji auka VIEŠPATS kalbėjo Mozei,
tardamas: “Duok Aaronui ir jo sūnums nurodymus. Tokios yra deginamosios
aukos apeigos: pati deginamoji auka turi pasilikti ant aukuro žaizdro
visą naktį lig ryto, o ant aukuro turi būti kurstoma ugnis. Kunigas,
užsimovęs apatines kelnaites iš drobės, apsivilks savo drobiniu apdaru,
susems pelenus, kuriais ugnis pavertė ant aukuro deginamąją auką, ir
supils juos šalia aukuro. Tada nusivilks savo apdarą ir, apsivilkęs
kitais drabužiais, išneš pelenus už stovyklos į švarią vietą. Ugnis ant
aukuro turi būti nuolat kurstoma; ji neturi užgesti. Kas rytą kunigas
uždės ant jos malkų, išdėlios ant jos deginamąją auką ir pavers dūmais
bendravimo atnašų taukus. Ugnis ant aukuro turi būti nuolat kurstoma; ji
neturi užgesti.
Kasdienė javų atnaša Tokios yra javų atnašos apeigos: Aarono sūnūs
atnašaus ją VIEŠPATIES akivaizdoje priešais aukurą. Vienas jų paims iš
jos saują geriausių miltų bei aliejų iš javų atnašos drauge su visais
ant atnašos esančiais smilkalais ir pavers jos priminimo dalį dūmais ant
aukuro kaip malonų kvapą VIEŠPAČIUI. O kas iš jos lieka, suvalgys
Aaronas ir jo sūnūs. Ji turi būti valgoma kaip nerauginti papločiai
šventoje vietoje: ją turi valgyti Susitikimo palapinės kieme. Ji neturi
būti kepama su raugu. Aš daviau ją kaip jų dalį iš savo ugnies atnašų.
Ji yra ypač šventa kaip ir atnaša už nuodėmę ar atnaša už kaltę. Tik
vyriškieji Aarono palikuonys ją valgys kaip savo teisėtą dalį iš
VIEŠPATIES atnašų ugnimi, per visas kartas. Visa, kas tik jas paliestų,
taps pašvęsta”.
VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas: “Tokia yra atnaša, kurią Aaronas ir jo
sūnūs turi atnašauti VIEŠPAČIUI savo patepimo dieną: dešimtadalį efos
geriausių miltų kaip nuolatinę javų atnašą, pusę rytą ir pusę vakare. Ji
bus paruošta keptuvėje su aliejumi. Atneši ją gerai aliejuje išmirkytą,
– keptas javų atnašos riekes, – ir atnašausi ją kaip malonų kvapą
VIEŠPAČIUI. Taip ją paruoš ir kunigas, pateptas iš Aarono sūnų būti jo
įpėdiniu. Tai yra amžinas įstatas: atnaša priklauso VIEŠPAČIUI, ji visa
turi būti paversta dūmais. Kiekviena kunigo javų atnaša turi būti visa
sudeginta: ji neturi būti valgoma”.
Atnašos už nuodėmę VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas: “Taip kalbėk
Aaronui ir jo sūnums. Tokios yra apeigos atnašos už nuodėmę. Atnaša už
nuodėmę bus papjauta VIEŠPATIES akivaizdoje toje vietoje, kur yra
pjaunama atnaša deginamajai aukai. Tas kunigas, kuris atnašauja ją kaip
atnašą už nuodėmę, turi ją valgyti. Ji bus valgoma šventoje vietoje,
Susitikimo palapinės kieme. Visa, kas tik paliestų jos mėsą, taps
pašvęsta, o jeigu ant drabužių užtikštų jos kraujo, aptaškytąją dalį
turi išplauti šventoje vietoje. Molinis indas, kuriame ji buvo virta,
turi būti sudaužytas, o jeigu ji virta variniame inde, jis turi būti
iššveistas ir vandeniu išskalautas. Ją valgys tik vyriškiai iš kunigų
giminės, nes ji yra ypač šventa. Bet atnašos už nuodėmę mėsa, kurios
kraujo buvo įnešta į Susitikimo palapinę permaldavimui šventoje vietoje,
nebus valgoma. Ji turi būti sudeginta ugnimi”.
Atlyginimo atnašos už kaltę “Tokios yra apeigos atnašos už kaltę: ji yra
ypač šventa. Atnaša už kaltę bus papjauta toje vietoje, kur pjaunama
deginamosios aukos atnaša. Jos kraujas bus išlietas ant aukuro šonų.
Visi jos taukai turi būti atnašauti: riebioji uodega, vidurius dengianti
riebioji plėvė, abudu inkstai su jų taukais prie paslėpsnių ir kepenų
lezgis, kuris turi būti išimtas drauge su inkstais. Kunigas pavers juos
ant aukuro dūmais kaip ugnies atnašą VIEŠPAČIUI. Tai yra atnaša už
kaltę. Ją valgys tik vyriškiai iš kunigų giminės. Bus valgoma šventoje
vietoje, nes atnaša yra ypač šventa.
Atnaša už kaltę yra panaši į atnašą už nuodėmę. Tie patys nurodymai
galioja abiem: ji turi priklausyti kunigui, kuris atlieka su ja
permaldavimą. Panašiai kunigas, kuris atnašauja už ką nors deginamąją
auką, sau pasiims kailį deginamosios aukos, kurią jis atnašavo. Be to,
bet kokia javų atnaša, kepta krosnyje, ir bet kokia, paruošta puode ar
keptuvėje, priklausys ją atnašaujančiam kunigui. Tuo tarpu bet kokia
kita javų atnaša, įmaišyta su aliejumi ar sausa, priklausys lygiai
visiems Aarono sūnums”.
Bendravimo atnašos “Tokios yra apeigos bendravimo aukos, kuri
atnašaujama VIEŠPAČIUI. Jei kas ją aukoja dėkodamas, tai drauge su
padėkos auka turės atnašauti ir neraugintų, su aliejumi įmaišytų
papločių, neraugintų, aliejumi apteptų bandelių bei aliejuje išminkytų
rinktinių miltų papločių. Šias atnašas, pridėjęs raugintos duonos
papločių, jis turės atnašauti su savo padėkai skirta bendravimo auka. Iš
jų jis turės atnašauti po vieną paplotį kaip savo auką VIEŠPAČIUI. Tai
priklausys kunigui, išliejančiam bendravimo atnašos kraują. O jo
bendravimo aukos, skirtos dėkojimui, mėsa turės būti valgoma tą pačią
dieną, kai ji aukojama. Nieko iš jos neturi būti palikta lig ryto.
O jei auka, kurią jis atnašauja, yra įžado ar savanoriška auka, nors ji
turi būti valgoma tą dieną, kai ji aukojama, tačiau jos liekanos gali
būti valgomos ir rytojaus dieną. Betgi trečią dieną aukos mėsos liekanos
turės būti sudegintos. Todėl jei būtų valgomos trečią dieną bendravimo
aukos mėsos liekanos, auka nebus maloni nei Dievui, nei bus įskaityta
tam, kuris ją aukojo. Tokia mėsa turi būti laikoma atmatomis, ir kas ją
valgys, užsitrauks kaltę.
Mėsa, palietusi ką nors nešvaraus, nebus valgoma; ji turi būti sudeginta
ugnyje. O kitą mėsą gali valgyti tik tas, kas yra švarus. Betgi kas,
būdamas nešvarus, valgytų mėsos iš VIEŠPAČIUI skirtos bendravimo aukos,
bus pašalintas iš savo giminės. Jei žmogus paliestų bet kokį nešvarų
dalyką – žmogišką nešvarumą ar nešvarų gyvulį, ar bet kokį nešvarų
bjaurų kūrinį – ir valgytų mėsos iš VIEŠPAČIUI skirtos bendravimo aukos,
jis bus pašalintas iš savo giminės”.
Nurodymai apie taukus ir kraują VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas:
“Kalbėk izraeliečiams ir sakyk: nevalgysite jokių taukų, nei jaučio, nei
avies, nei ožkos. Nors taukai gyvulio, nudvėsusio ar žvėrių sudraskyto,
ir gali būti kam nors panaudoti, bet jūs patys jų nevalgysite. Jei kas
nors valgytų taukų gyvulio, iš kurio gali būti atnašauta ugnimi
VIEŠPAČIUI skirta auka, tas asmuo bus pašalintas iš savo giminės.
Nevalgysite jokio kraujo, – ar tai būtų paukščio, ar tai būtų gyvulio
kraujas, – niekur savo gyvenvietėse. Kas valgytų bet kokį kraują, bus
pašalintas iš savo giminės”.
VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas: “Kalbėk izraeliečiams ir sakyk:
atnašą, skirtą VIEŠPAČIUI iš bendravimo aukos, turės atnešti VIEŠPAČIUI
žmogus, kuris atnašauja bendravimo auką. Savo rankomis jis atneš
VIEŠPAČIUI skirtą ugnies atnašą. Jis pats atneš taukus su krūtine, kad
krūtinė būtų pakylėta kaip pakylėjimo atnaša VIEŠPATIES akivaizdoje.
Kunigas taukus pavers dūmais ant aukuro, o krūtinė bus Aarono ir jo sūnų
dalis. Ir dešiniąją šlaunį nuo savo bendravimo aukų atiduosite kunigui
kaip dovaną. Tas, kuris iš Aarono sūnų atnašauja bendravimo aukos kraują
ir taukus, gaus dešiniąją šlaunį kaip savo dalį. Nes aš paėmiau
pakylėjimo atnašos krūtinę ir dovanos atnašos petį iš izraeliečių – iš
jų bendravimo aukų – ir atidaviau juos kunigui Aaronui ir jo sūnums kaip
amžiną izraeliečių duoklę. Tai bus kunigiškoji dalis iš VIEŠPAČIUI
skirtų ugnies atnašų, duota Aaronui ir jo sūnums, kai jie buvo įvesti
tarnauti VIEŠPAČIUI kaip kunigai. Kad ji būtų jiems duodama kaip amžina
izraeliečių duoklė per visas jų kartas, VIEŠPATS įsakė tą dieną, kai jis
patepė juos kunigais”.
Tokios yra apeigos deginamosios aukos, javų atnašos, atnašos už nuodėmę,
atnašos už kaltę, pašventinimo atnašos ir bendravimo aukos, kurias
VIEŠPATS paskelbė Mozei ant Sinajaus kalno, kai įsakė izraeliečiams
nešti savo atnašas VIEŠPAČIUI Sinajaus dykumoje.
--
Heil Hitler!