http://www.alfa.lt/straipsnis/10311437/?Prezidente.pradeda.ir.laimi..Pirmasis.etapas=2010-01-26_07-15

**************



Prezidentė pradeda ir laimi. Pirmasis etapas 2010-01-26 07:15    Valdas 
Vasiliauskas

Lietuvoje griūna dangus. Dėl Aleksandro Lukašenkos, kurį pasikvietusi Dalia 
Grybauskaitė pavertė neakivaizdžiu vidaus politikos dalyviu. Visomis 
pakampėmis liejantiems ašaras demokratijos vertybių, kurias neva pamynusi 
prezidentė, gynėjams nė motais, kad ligšiolinė Vakarų paskutinio Europos 
diktatoriaus izoliacijos politika baigėsi visiška nesėkme. Todėl jos Vakarai 
jau atsisakė. Bet jeigu mūsiškiams agitacijos ir propagandos meistrams 
rūpėtų tiesa, jie turėtų keisti darbą ir šeimininkus.

Lietuvoje griūna dangus ir dėl JAV Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV). Kas 
galėjo pamanyti, kad mūsų krašte rasis tiek daug filmo „Patriotas“ gerbėjų, 
pasiryžusių už Amerikos garbę paaukoti galvas. Pirmasis dėl Amerikos krito 
Mečys Laurinkus, nors nėmaž nepanašus į Melą Gibsoną.

Tie patys agitacijos ir propagandos meistrai, netikėtai pražydę karšta meile 
Amerikai ir CŽV, šaipėsi, kad prezidentė ir Seimo Nacionalinio saugumo ir 
gynybos komitetas (NSGK) ieško Lietuvoje ateivių iš kosmoso. Be abejo, 
marsiečių nepavyko aptikti. Ir net teroristų bei CŽV agentų, kurių ir pėdos 
seniai ataušusios.

Bet buvo surasta tai, ko, įtariu, prezidentė iš tikrųjų ieškojo ir dėl ko 
kilo visas šis triukšmas. NSGK rado savus „valstybininkus“, kurie 
šeimininkavo Lietuvoje kaip kokie CŽV agentai bananų respublikoje. Ir ne tik 
Lietuvoje, o ir Baltarusijoje, Ukrainoje, Gruzijoje, Moldovoje. Parama 
demokratijai ir pseudorevoliucijoms poetiškais pavadinimais (oranžinė, 
rožių), draugystė su į valdžią atvestais tariamais demokratiniais lyderiais, 
svaičiojimai apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atkūrimą virto 
„valstybininkų“ antrąja prigimtimi. Kaip ir kova su A.Lukašenka ir jo 
etatinės opozicijos rėmimas tapo „valstybininkų“ pelningiausiu verslu. Tuo 
gali įsitikinti išvydęs klestinčią Lietuvos ambasadą Minske, kur 
šeimininkauja Turniškių skandalo herojus Edvinas Bagdonas. Jeigu baigtųsi 
A.Lukašenkos izoliacija, žlugtų ir „valstybininkų“ verslas.

„Valstybininkai“, neršiantys šioje posovietinėje Rytų erdvėje, ištrynė ribą 
tarp užsienio ir vidaus politikos. Juk ambasadorius M.Laurinkus buvo 
atšauktas ne dėl užsienio politikos, o dėl neleistinos reakcijos į krašto 
vidaus įvykius. Iš esmės „valstybininkų“ ir prezidentės vidaus karo auka 
tapo ir užsienio reikalų ministras Vygaudas Ušackas.

Mano įsitikinimu, V.Ušackas savo išsimokslinimu, patirtimi ir autoritetu 
buvo bene stipriausias užsienio reikalų ministras per visą atkurtos 
nepriklausomybės dvidešimtmetį. Bet ši patirtis ministrą buvo neišvengiamai 
susiejusi su „valstybininkais“, todėl jis ir atsidūrė tarp dviejų ugnių. Ir 
galiausiai abiem pusėms neįtiko. Ne mažiau nei D.Grybauskaitę nuvylė ir 
„valstybininkus“: nors nenoromis ir vilkindamas, vis dėlto įvykdė valstybės 
vadovės

O juk V.Ušackas turėjo provokuoti D.Grybauskaitę tol, kol būtų kilęs 
Vyriausybės ir prezidentės konfliktas. Čia „valstybininkai“ turi gražios 
patirties - 1999-ųjų premjero Gedimino Vagnoriaus „prezidentūrėles“. 
Vyriausybės ir Valdo Adamkaus konfliktas baigėsi prezidento pareikštu 
nepasitikėjimu premjeru, Vyriausybės krize ir katastrofa Tėvynės sąjungai - 
skilimu, po kurio ji ilgai neatsigavo.

Nūnai valdančiosios koalicijos viena tvirčiausių atramų - prezidentė. Bet ir 
valstybės vadovei reikia Vyriausybės ir Seimo paramos.

D.Grybauskaitės, Vyriausybės ir Seimo valdančiosios daugumos darnūs 
santykiai - košmaras, „valstybininkams“ prisisapnavęs blogiausiame sapne. 
V.Ušackas, užuot nutraukęs šį košmarą, oriai atsistatydino.

Vis dėlto net premjero Andriaus Kubiliaus ir prezidentės spiriamas, 
V.Ušackas susikompromitavusio, dviejų Seimo tyrimų išvadose neigiamai 
įvertinto Dainiaus Dabašinsko iš Kijevo neatšaukė. Bet gal nereikia per daug 
norėti, nes tai būtų žaidimas su ugnimi - dar ims supykęs D.Dabašinskas ir 
prabils. Tai būtų tas pats, kaip parsivežti iš Rusijos KGB archyvus.

Žinoma, tie atgauti KGB archyvai ir tikra liustracija būtų kitaip pakreipusi 
valstybės raidą, jai „valstybininkai“ būtų padarę ne didesnį poveikį nei 
ateiviai iš kosmoso. Šį nuvalkiotą ir visiems pabodusį žodį „valstybininkai“ 
į pasaulį neapdairiai paleidau aš dar Valstybės saugumo departamento (VSD) 
skandalo išvakarėse, ironizuodamas neoficialų galios centrą. Iš tikrųjų tai 
naujos kartos posovietinė nomenklatūra, nepriklausomybės metais 
susiformavusi iš žemiausios grandies senosios nomenklatūros ir Atgimimo 
laikais iškilusio politikos, verslo, žiniasklaidos elito, kurio atstovai dėl 
jauno amžiaus nebuvo partijos ar net komjaunimo nariai, tačiau suskubo 
įstoti į KGB ar bent Krekenavos agrofirmos akcininkus. Naujoji nomenklatūra 
su niekuo, taip pat ir senąja nomenklatūra, nebuvo linkusi dalytis valdžios 
(ne dešinieji, o Gediminas Kirkilas pasiuntė savo partijos patriarchą 
Algirdą Mykolą Brazauską į pensiją). Ir nors naujoji nomenklatūra iš aukšto 
žvelgė į komunistų senjorus, ji perėmė senosios nomenklatūros papročius ir 
ydas. Ir svarbiausią metodą, išbandytą dar Lenino, kai jo teorines 
diskusijas su idėjiniais bolševikų priešininkais svariai paremdavo čekistai. 
Panašiai naujosios nomenklatūros politinius ir verslo konkurentus dorodavo 
VSD, kuris virto politine policija. Rinkdamas ir kaupdamas kompromituojančią 
informaciją, VSD ilgainiui pradėjo manipuliuoti visomis kitomis valstybės 
institucijomis ir net Seimu. VSD tapo naujosios nomenklatūros „skydu ir 
kalaviju“, šantažu ir baime įgijusiu neribotą ir nekontroliuojamą valdžią.

Bet Lietuvos žmonės išsirinko nebijančią prezidentę. Nebijančią ir savo 
praeities, kurios neišsižada ir nebando perrašyti (dėstytojavimu aukštojoje 
partinėje mokykloje negali didžiuotis, bet ką padarysi). Kadangi 
D.Grybauskaitė nesileidžia įbauginama šantažu, belieka propaganda - be 
informacijos, be argumentų, be minties. Paprasčiausia koliosena, kurios 
įtaigos nepadidina vis tulžingesni ir vulgaresni žodžiai. Tai spjaudymas 
prieš vėją - gaila, antiprezidentiškų isteriškų paskvilių autoriai nemato 
veidrodyje savo veido.

Prezidentė kapoja ne pavienes galvas - ji demontuoja korumpuotą sistemą, 
išsklaido naująją pokomunistinę nomenklatūrą. Kai bus sutvarkytas „Algimanto 
Valantino klausimas“, pirmasis - ardymo, griovimo ir išvalymo etapas artės į 
pabaigą, prasidės lemiamas antrasis - kūrimo, naujų žmonių skyrimo etapas. 
Kol kas prezidentė pradeda ir laimi... Lietuva.