saskaitos duomenis bet kokiu atveju reikia saugoti jos sukurimo metu (ir 
ne tik kainas), o ne isskaiciuoti ju galima verte po n-laiko.
Zinoma saskaita gali buti israsoma nebutinai kiekvienam darbui, bet jos 
duomenys turi buti issaugoti.

Jei padare darbu uz M pinigu, uz ka priklauso nuolaida X, saskaita buvo 
israsyta sumai N. Paskui kazkas paeme ir istryne koki uzsakyma ar 
pakeite ka nors ir tu pinigu paliko nebe M, o K, o pasekoje nebeliko 
nuolaidos X ir saskaita butu israsyta sumai Y.

On 04/16/2012 11:23 PM, ejs wrote:
> 2012.04.16 12:15, Laimis rašė:
>
>> Tau gana aiškiai bandė pasakyti, kad protingi žmonės ir tie, kurie dirba
>> su apskaita ir _apskritai_, paprastai (ir ne veltui) skaičiuoja pagal
>> faktą. Faktas — suteikta paslauga ar parduota prekė (konkrečiai
>> įkainota, pagal tuo momentu galiojusias sąlygas). Sąskaita — tų faktų
>> suvestinė išraiška, išrašas. Todėl kainos saugojimas duos būtent tai, ką
>> jis ir saugo — faktinę kainą ir galimybę pateikti tikslią/korektišką
>> sąskaitą; nebereikės sąskaitų išrašo metu žaisti su kompleksiškais
>> kainos apskaičiavimo scenarijais, nes tai būtų daroma formuojant pačios
>> sąskaitos įrašus.
>
> kai kurie mūsų darbų atlikėjai suteikia nuolaidas priklausomai nuo
> pateiktų užsakymų kainos.
>
> T.y. vieną mėnesį darbas A gali kainuoti NN banko pinigų, o kitą mėnesį
> - NN*0,7 vien todėl, kad pateiktų užsakymų suma tą mėnesį persirito per
> M piniginių vienetų.
>