juoka dazniausiai sukelia zmoniu neracionalios pastangos, kuo daugiau ir beprasmiskiau, tuo juokingiau. Nebent besijuokiantis neizvelgia racijos (kaip kad sakoma "juokiasi tas, kas juokiasi paskutinis") Tas teisybe, kad besijuokiant zmogus gali uzsigauti, bet kur ta riba, kai jau zmogus gali suprasti, kad juokiamasi jau ne is jo? Ir ar nera nesveika nesugebeti pasijuokti IS SAVES? :))) Bet vistiek idomesnis yra klausimas - kuriuose zmogaus veiksmuose jau nebelieka jo asmeniskumo... > vienu atveju jokiesi is zmogaus su poteksta, kada jis toks ir anoks, ir > tai tau kelia juoka. Zmogui tai gali buti labai nemalonu. > > Ir kitas atvejis, kai zmogus maivosi ar specialiai sukelia situacija, kad > butu juokinga, tada dar ir pats pasijuokia > > nw wrote: >> kur atsiskiria zmogus ir jo veiksmai? >> >> ta pati veiksma atliks 2 zmones. Vienu atveju juokinga, kitu - ne. >> >> ? >> >> >>> juoktis iš žmogaus ir iš jo veiksmų yra du labai skirtingi dalykai >>