Galima, prasau.





Norvegija – Suomija: kelionė su vaikais

2010 07 12 – 25

I diena

Prikimšome savo mašiną iki pat stogo. Visgi stebina, kad tilpo viskas, ką 
planavome pasiimti (mat artėjant išvykimo momentui daiktų, kuriuos reikės 
sutalpinti, „krūva“ grėsmingai augo, ir paskutinį vakarą ne juokais kilo 
panika, kad kažko reikės atsisakyti).

Apie 9.45 pajudame iš kiemo „šiaurės“ link. Šios dienos tikslas: atvežti 
maisto atsargas iki kelto (mat meteorologai šiandien Rygoje prognuozuoja 370 
karštį).

Kad ir kaip neskubame, 14.20 mes jau uoste. Gerą valandą kepame saulėje. 
Galų gale patenkame į laivą – kondicionuojama kajutė – tikra atgaiva. O gal 
netgi ir šalta… Palendame po dušu ir einame į denį – keltas išplaukia. 
Mažasis nusprendžia snūstelti…

II diena

Tiksliai laiku, 10.30 (9.30) išvažiuojame į Stokholmą, vadovaudamiesi 
rodyklėmis važiuojame link Lilehamelio. Likus ~100 km iki Norvegijos mus jau 
pasitinka lietus.

Nors dar ne visai vakaras, nutariame, kad šiandien pavažiavome pakankamai ir 
stojame prieš pat Norvegijos sieną netoli Eda miestelio prie Bysjon ežero. 
Pastatome palapinę, norintys išsimaudome šiltame ežere, vakarieniaujame… 
Sėdime šalia palapinės ant ežero kranto, vaizdai puikūs, nekaršta, nešalta, 
nelyja, uodų nėra… Internetas yra…

III diena

Įvažiuojame į Norvegiją. Karvės ir avys neskiria: ar ganykla, ar kelias – 
nori eina, nori guli… Kuo toliau važiuojame, tuo vaizdų įspūdingumas auga – 
prasideda kalnai.

Vakarop užvažiuojame ant Dalsnibos (85 NOK). Deja debesuota. Bet 
pasidžiaugiame galimybe palakstyti basiems po sniegą.

Nusileidę nuo Dalsnibos slėnyje sukame į kempingą su visais privalumais: 
aplinkui smaragdiniai kalnai, kriokliai, vaizdas į Dalsnibą ir saulė. Ir 
uodai…

Pavakarieniavę nusprendžiame pasivaikščioti iki „vietinio“ Kvandalfossen‘o. 
Rodyklė sako, kad iki krioklio yra 0,5 km. Tačiau kabarodamiesi pelkėtais 
akmenimis užtrunkame apie valandą. Kai grįžtame, saulė jau slepiasi už 
kalnų, darosi šalta.

IV diena

Pirmasis šios dienos objektas – Geirangeris – čia pat. Pasiblaškę ieškodami 
„i“, bankomato, užvažiuojame prie hicking‘o trasos, vedančios link 
Storseterfossen, pradžios. Trasa: 3,5 km, 1 h, 300 m aukščio skirtumas. 
Lynoja, saulė šviečia, vėjas pučia… Bet, iš esmės, šilta. Su atžalomis 
krioklį pasiekiame mažiau nei per 2 h. Palendame po kriokliu, 
pasifotografuojame ir parbildame atgal.

Užvažiavus virš Geirangerio fiordo stojame papietauti aikštelėje su puikiais 
vaizdais į fiordą, kur dabar jau stovi keletas didelių kruizinių laivų. 
Geirangeris tikras Norvegijos turizmo centras: pilnas laivų ir laivelių, 
žmonių grupėmis ir pavieniui, viešbučiai ir „cabinos“ visur užpildyti.

Toliau važiuojame link Andalsnes per Trollstigen‘ą. Trolių kelias – Nr. 1 
šioje mūsų kelionėje: įstabus nusileidimas stačiu kalno šlaitu ir vis 
kertamas krioklys.

Pakeliui į Molde pasitaiko tunelis po vandeniu ir vienas gražus tiltukas, 
primenantis, kad artėjame prie „Atlanto kelio“. Apsistojame kempinge ant 
fiordo kranto šalia Molde. Šio fiordo krantai lėkštesni, ir vaizdai 
nesulyginami su Geirangeriu.

V diena

Atžalos greitai prisitaikė prie vietinio laiko ir keltis rytais neskuba (o 
kad namie taip…).

Važiuojame link „Atlanto kelio“. Nesinaudojame mokamu tuneliu, o sukame 
aplink kalną. „Atlanto kelyje“ stojame ko ne kiekvienoje apžvalgos 
aikštelėje, fotografuojame tiltus, tyrinėjame vietinę florą ir fauną. 
Atlanto vandenyne plaukioja medūzos primenančios keptą kiaušinį ir ryškiai 
mėlynos bei raudonos žuvys (kaip tropikuose!). Ant uolų pilna žuvėdrų 
išlestų krabų kiautų. Ech, už mūsų tik Amerika (na gerai, Grenlandija).

Pravažiavę „Atlanto keliu“ pirmyn ir atgal (brangiuoju tuneliu 
nevažiuojame – apsisukame Averoy saloje) pasukame pakrante link žvejų 
kaimelio Bud. Kelias veda turistų neužgulta kiek laukine Atlanto pakrante. 
Norvegijoje kiekviename kaime, kad ir iš trijų trobų, yra futbolo stadionas. 
Tik kažko nesimatė jų futbolo čempionate…

Toliau mūsų kelias veda į Alesundą. Su atžalomis aplankome Alesundo 
„Akvariumą“, kuriame itin daug krabų ir visokių didelių vėžių. M. tuo metu 
subėgioja į centrą, susiranda „i“ ir užbėga į žymiąją apžvalgos aikštelę 
(Akslą).

Apsistojame pačio Alesundo kempinge ant jūros kranto – kol kas pigiausiame 
ir mažiausiai ištaikingame. Jei vakar turėjome kaimynę girtą Norvegę, tai 
šiandien – „bomžą“. Šalia įsikuria ir pakuria savo šašlykinę rusų šeimynėlė.

VI diena

Prieš važiuodami link Briksdal ledyno nutariame dar visi su mašina 
užvažiuoti į Akslą. Po pirmos rodyklės daugiau jų kurį laiką neberandame, 
tad gerokai paklaidžiojame. Kai jau randame tikrąjį kelią, tada atsiranda ir 
rodyklių. Galų gale užvažiuojame ir pasigrožime rytinio Alesundo panorama.

Važiuojame link Briksdalio. Vieni keltininkai (keliantis per fiordus) abi 
mūsų atžalas palaiko vyresnėmis nei 4 metų, kiti – abi jaunesnėmis. Na, 
niekas neliko nuskriaustas… Iš Voldos nebesikeliame keltu, o pasukame fiordo 
apvažiavimu, kur sutinkame 4 km ilgio tunelį, o ir šiaip keliukas linksmas 
ir žavus (mažesnysis Trolių kelio pusbrolis). Briksdal ledyną iš „P“ (50 
NOK) pasiekiame per 1,5 h. Pakeliui tenka perbėgti krioklio purslų lietų – 
norint, galima bandyti prabėgti po vaivorykšte. Ledynas kaip ledynas – arti 
neprieisi, papėdėje tirpsmo ežerėlis, o iš jo išteka kalnų upė. Tačiau pats 
slėnis vedantis link ledyno vertas dėmesio – dar vienas „baisiai“ gražus 
Norvegijos kampelis.

Jei iki šiol daugiausia matėme keliaujančius pačius Norvegus, tai prie 
Briksdalio minia kur kas ivairesnė: indai, japonai, prancūziškai kalbantys 
ir dviaukštis autobusas lietuvaičių.

Apžiūrėję ledyną, pavažiuojame slėniu kiek atgal ir sukame į gigantišką 
kempingą už tokią pat kainą (bent jau tada mums taip atrodė…).

VII diena

Ką gi, tiek Norvegijos. Dabar laukia dviejų dienų kelionė atgal į Stokholmą. 
Laiko turime, tai vis išsukame iš tiesaus kelio. Ypač patiko 258-as kelias 
vedantis per mėnuliško peizažo plynę su laisvai klajojančiomis avimis ir 
vienišais keliauninkais – hicking‘istų rojus – Nr. 2 mūsų kelionėje.

Vakarop sukame į kempingą prie ežero, įsikuriame prie tikros uodų veisyklos. 
Šiame kempinge mokestis už karštą vandenį peržengia visas ribas: 
vakarykščiame kempinge jau reikėjo monetų norint gauti karšto vandens rūbų 
skalbykloje, o šiame jau ir indų plovykloje. Keista vienok ta Norvegija: 
visuose be išimties kempinguose reikia mokėti atskirai už karštą vandenį 
duše, nors pakelės tualetuose karšto vandens yra dykai.

VIII

Paliekame Norvegiją, kurioje kasdien lijo. Tačiau tas lietus nevertė mus 
keisti planus. Ir kur visi kalnai šlapi: pilni krioklių ir balų. O 
kiekviename kieme yra privalomas batutas.

Atvažiavome į Stokholmo uostą. Informacijos čia ne per daugiausia… Ypač, kai 
dar nėra mūsų laivo. Bet laivas atplaukia, ir mes išplaukiame į Suomiją, 
Turku.

IX diena

6.00 visi yra žadinami ir nuolat primygtinai prašoma ateiti į automobilius 
dar prieš laivui atplaukiant į uostą. 7.00 išvažiuojame į Turkų. Ką veikti? 
Nusprendžiame susirasti kempingą. O Suomijoje jų visai ne tiek, kiek buvo 
Norvegijoje, kur kempingą galėjai rasti kas keli kilometrai. Randame vieną 
gan atokioje saloje (tuomet mums taip atrodė, o vėliau pasirodė, kad visos 
archipelago salos panašiai „atokios“). Informacija tik vietine paukščių 
kalba; iš vieno popierėlio galima įtarti, kad kas nors dirbs nuo 9.00. 
Tačiau nei 9-tą, nei 9.30 niekas nepasirodo – gal čia savitarna? Nieko 
nepešę, važiuojame į trolių Mumių salą – prasideda atrakcijos vaikams.

Nantalį už „P“ sumokėti galima tik monetomis. Bandome ieškoti, kur 
išsikeisti monetų, bet geri žmonės pasiūlo pasmulkinti 10 EUR – susimokame 
už 5 val. ir keliaujame į Mumių salą. Ooo, kokia eilė prie bilietų! Bet eilė 
juda greitai ir patenkame į vaikų svajonių (?) ir suaugusiųjų galvos skausmo 
šalį. Žmonių minia, vaikų dauguma krizinio amžiaus (kam „3-jų”, kam „5,5“ 
metų krizė) – rėkia, stumdos, pasimeta, klykia pametusius vaikus mamos… 
Linksma, ką bepasakysi… Na bet pasistumdydami aplankome visus objektus, 
pažiūrime du spektaklius vietine kalba (labai jau mėgėjiško lygio) ir 
tiksliai laiku grįžtame prie mašinos. Apart tiesiog pasivaikščiojimo ir 
Mumiškų statinių apžiūrėjimo daugiau šiame parke kaip ir nėra ko veikti: 
organizuota keletas veiklų vaikam, bet labai jau mažai ir labai primityvios. 
Na žinoma, maitinimo įstaigų netrūksta…

Nutariame nebeieškoti laimės atokesniuose kempinguose ir sukame į esantį 
Nantali. Čia mums be problemų parduoda vietą palapinei. Deja surasti nors 
kiek tinkamą laisvą plotelį ant akmenų tarp pušų sudėtinga. Šiaip taip 
įsikuriame ant šlaito. Suguldome atžalas miegoti, paskaitome pasaką ir apie 
21 val. sužinome, kad esame išmesti iš kempingo. Formaliai: nesilaikėme 4 m 
atstumo tarp palapinių taisyklės. Realiai: kaimynams pasirodė nepatikima 
mūsų vyryklė. Skundikai!.. Taigi esame išmesti su vaikais naktį be jokių 
alternatyvių pasiūlymų. Mes žmonės ramūs, susirenkame mantą, pirmas nervas 
praeina, pasižvalgome čia pat ir randame neužimtą atokią nuo visų įmanomų 
skundikų kemperio vietą. Taigi dar kartą skleidžiame savo palapinę… Na kas 
nors teigiamo nuotaikai pakelti: duše nėra jokių aparačiukų – karštam 
vandeniui nereikia nei monetų, nei žetonų, ir netgi muilas pakabintas.

X diena

Traukiame žymiuoju Archipelago keliu – t. y. važiuojame vieniši žvyrkeliu 
per „lietuvišką“ mišką. Turėtų būti įdomu? Net išsišiepę ieškome „rudųjų“ 
rodyklių į lankytinus objektus, bet randame tik į karių kapines. Galų gale 
prie Taivassalo randame rodyklę į Munti tiltą. Bet ir jo reikia paieškoti, 
teisingiau, atspėti, kad štai čia jis – žymusis dėmesio vertas objektas – 
mes ant jo tiesiog stovime… Dar Taivassalyje galima apžiūrėti akmeninę 
bažnyčią. O Kustavi yra medinė bažnyčia – pirmoji šioje mūsų kelionėje 
atidaryta. Tad užeiname į vidų. Pagaliau šis tas įdomesnio ir nematyto – 
interjero puošmena – nemaži burlaiviai. Pasinaudojame ir tualetu, kur 
vietoje vandens nuleidimui yra pjuvenų kibirėlis, o vietoje oro gaiviklio – 
kadagio šakelė. Grįžtame į kelią link kelto į Inio salą. Pora keltukų ir mes 
Inio saloje, kur yra dar viena akmeninė bažnyčia. Nutariame pasivaikščioti 
Norrbyn luontopolku (gamtos taku – oi, jis mums atsirūgs…) po Suomišką 
pušyną augantį ant akmens pilną mėlynienojų (jei Norvegijoje mėlynės dar tik 
žydėjo, tai šias jau galima valgyti). Pasivaikščioję atvažiuojame prie kelto 
ir palydime jį nuplaukiantį akimis. Žinant, kad šis keltas į vieną pusę 
plaukia apie 1 val., kito galima tikėtis tik po poros valandų – patikslinus: 
po 2,5 h. Nuvažiuojame į Inio centrą susidedantį iš prieplaukos ir 
krautuvėlės. Grįžus prie kelto toliau laukiame nebevieni. Pagaliau keltas 
atplaukė, važiuojame į jį DŽERGŽD GERGŽD KIBILDARGŽD… O jo pypt pypt pypt… 
Visas duslintuvas pavirto į armoniką. Supuolę keltininkai greitai pakėlė 
mašiną ir iškrapštė liekanas. Susimetėme dalis į keltą ir plaukiame – ne kur 
dingsi… Atplaukiame į Mossalą salą, susidedame geresnes duslintuvo dalis į 
bagažinę ir čia pat prie prieplaukos sukame į kempingą, kuriame itin didelė 
rusakalbių koncentracija, įskaitant ir šeimininką. Taigi apsinakvojame 
negyvenamoje saloje atskirtoje nuo žemyno keletu ne per dažniausiai 
kursuojančių keltų su neaiškios būklės automobiliu. Šiame kempinge pirmą (ir 
vienintelį) kartą per kelionę išsitraukiame purškalą nuo uodų.

XI diena

Bandome važiuoti toliau per salas. Pastebime, kad ir benzino iš pilno bako 
liko tik lašas, nors lyg ir niekur nevarva, ir kvapo nėra (vėliau buvo 
diagnozuota, kad sulaužyta bako plūdė).

Aplinkui nedideli laukeliai javų: avižų, kviečių, miežių… Bet šiaip neaišku, 
kas skatina žmones gyventi šiose salose… Dar du penkiaminutiniai keltukai 
ant troso ir privažiuojame ilgesnį – pusvalandinį keltą, kuris kaip tik 
stovi prieplaukoje, tačiau mes į jį netelpame. Nerizikuojame ir liekame 
laukti prieplaukoje, nors būtų galima grįžti iki Nasby bei pavažiuoti iki 
Jerves apžvalgos bokštelio. Ir gerai padarome, nes po pusvalandžio susidaro 
jau nemenka eilė. Maži tie suomių keltai… Belaukiant praplaukia keletas 
didžiųjų keltų – čia praeina Stokholmas – Turku trasa. Ir ką gi, keltui 
atplaukus koks trečdalis eilės lieka už borto. Mes gi plaukiame, nors ir 
stovime pavėjui nuo šiukšliavežės. Bent pusė belaukiančių kitame krante taip 
pat į keltą netilps… Važiuojame į Rumar (Korpo sala), kur užlipame į 
metrologų bokštelį (po 2 EUR), iš kurio matosi tiesiog pušynėlis. Dar 
bandome eiti „lontuopolku“, bet randame vos kelias jį žyminčias lenteles.

Atvažiuojame prie priešpaskutinio kelto, keltas išplaukia, o kilometrinė 
mašinų eilė lieka krante… Bet čia nepagailėjo ir paleido du keltus, tad eilė 
juda greitai. Paskutinis keltas ir mes Pargas, kur stojame Sattmark – 
Robinzono trasa turėtų nudžiuginti atžalas. Pirmoji „kliūtis“ – nusileidimas 
trosu – nuteikia šauniai. Deja toliau randame tik keletą nuverstų rąstų ir 
porą mėlynų virvių… O vadinama visa tai „adventure trail with exciting tasks“. 
Na nors mėlynių yra. Ir „P“ prie normalios kavinės su keliomis „autentiškumų“ 
(made in Germany) krautuvėlėmis (o ne ledų kioskas pavadintas „vasaros 
kavine“).

Apžvalginei kelionei Archipelago kelias žavus tiek, kiek žavi būtų Šventoji… 
lankytini objektai: bažnyčios ir lontopuolku (t. y. pažintiniai gamtos 
takai). O ir į tuos kelis objektus nuorodų trūksta arba reikia pasitelkti 
visą savo nuovoką, norint pastebėti stovint tiesiog ant „objekto“ (na 
bažnyčios matosi ir be rodyklių). Arba parašoma: „prie didelio raudono namo – taigi jie visi tenai raudoni!!! Šeimyniniam poilsiui prie jūros turint katerį galbūt ir tiktų, bet ne daugiau.

Dar keletas tiltų ir mes jau žemyne, miname (su duslintuvu bagažinėje) į 
Tampere.

Nors rodyklių nėra, bet sėkmingai nunaviguojame į Tampere pakraštyje prie 
ežero įsikūrusį kempingą. Taika ir ramybė. (Kiek ramiau supratus, kad, nors 
ir kriokiančia, mašina galime važiuoti). Pievos yra pakankamai įsikurti 
atokiai nuo kaimynų. Už tvoros daugiabučiai, jų kieme girdėti rusų kalba…

XII diena

Šiandiena skirta Sarkaaniemi atrakcionų parkui. Atvykstame valandą prieš 
atidarymą, o išeiname likus 15 min iki uždarymo – 8 valandos prabėga 
nepastebimai. Atžaloms nereikia nei valgyti, nei miegoti. Vos spėja 
pasisupti ant visų karuselių. Mažasis užmiega vos atsisėdęs mašinoje ir 
prabunda tik ryte – nebereikia nė vakarienės.

XIII diena

Vykstame į Helsinki. Bet liaudies išmintis (bėda viena nevaikšto) dar 
nepatenkinta. Užvažiuojame benzino, Neste automatas nepripažįsta nei vienos 
mūsų kortelės, tad sėdame ir važiuojame toliau. O bet tačiau pistoletas liko 
bake – galva nutraukta nuo žarnos. Nenorime apsikiaulinti ir skambiname ant 
kolonėlės užrašytu telefonu. Po 15 min muzikėlių klausimo atsiliepia „a 
little bit“ angliškai kalbanti moteriškė. Na ir prasideda pusvalandinis 
bandymas išaiškinti, kas per problema. Pagrindiniai klausimai:

-          ar užstrigo kortelė aparate?

-          ar kas atsitiko mašinai?

-          ar negalime važiuoti, nes neturime benzino?..

ir tas klausimynas prasukamas kokius 23 kartus pradžioje su viena, po to su 
kita, didesnį „little bit“ kalbančia angliškai, moteriške. (Aišku, ne ton 
tarnybon skambinom… Bet tai mums atėjo į galvą tik jau grįžus namo.) Galų 
gale įtikinu, kad mūsų automobiliui ir kortelėms viskas gerai. Paklausia, ar 
neteka benzinas, padėkoja už pranešimą ir pažada atsiųsti technikus. Mes 
važiuojame savo keliais.

O diena skirta Heureka muziejui. Įdomiausia dalis yra lauke (Galilėjaus 
mokslo parkas). O visa kita skirta galbūt kiek vyresniems – mokyklinio 
amžiaus vaikams (nors planetariume rodytas filmukas kaip tik mūsų atžaloms). 
Pagrindinėje salėje didžioji dalis ekspozicijos skirta atliekų rūšiavimui, o 
salėje, skirtoje šiuolaikiniams mokslo pasiekimams, praktiškai 
demonstruojami tik video – tad kokia jos prasmė?.. Po 4,5 h praleistų šiame 
muziejuje traukiame ieškoti kempingo. Nors 2 mūsų šaltiniai rodė kempingą 
esant prie ežero netoli Jarvenpaa, tačiau apvažiavę garbės ratą nerandame 
jokio kempingo. Sukame link Porvoo. Čia jau iš tolo pasitinka rodyklės į 
kempingą.

XIV diena

Be jokių nuotykių pasiekiame Helsinkio uostą. Čia vėlgi informacijos nulis, 
bet stojame į eilę. Netrukus išvažiuojame gimtajame Pabaltijy, kur mus 
pasitinka draugiškai mirksintys vairuotojai ir policininkai krūmuose. 
Spaudžiame gazą ir prasidėjus naujai dienai pasiekiame savo lovas.



Skaičiai:

14 dienų: 5 Norvegijoje, 5 Suomijoje;

5 šalys: Latvija, Švedija, Norvegija, Suomija, Estija;

4059 km;

~6000 Lt;




"Joy Division" <joydivision@centras.lt> wrote in message 
news:i35us4$ohh$1@trimpas.omnitel.net...
> tai jei plikas tekstas - tai gal sicia galima ideti ?
> aciu
>
> "Mindaugas" <Viesasemailas@gmail.com> wrote in message 
> news:i34fa9$fe8$1@trimpas.omnitel.net...
>> Keista plikas tekstas be jokio kodo, tada tiesiog www.road.lt ir 
>> naujausias
>> straipsnis apie norvegija.
>> m.
>>
>> "Arturas M" <arturas00@gmail.com> wrote in message
>> news:i34e9a$egh$1@trimpas.omnitel.net...
>>> Site is listed as suspicious - visiting this website may harm your
>>> computer.
>>>
>>>
>>> "Mindaugas" <Viesasemailas@gmail.com> wrote in message
>>> news:i34dso$e4g$1@trimpas.omnitel.net...
>>>> Pabaigem suvesti, ispudziai sviezi...
>>>> http://road.lt/2010/08/01/iraso-pavadinimas-7/
>>>> m.
>>>>
>>>
>>>
>>
>>