Dabar pati sala. Mes jau svarstėm, ką galima dar pamatyti Europoje, visur panašu, jau ir nuobodu darosi. Tačiau ši sala pranoko visus lūkesčius. Ji visai kitokia, manau niekur nieko nėra panašaus Europoje. Pati sala nedidelė, kažkur 20x50km, viskas arti. Gruntas visur yra vulkanines kilmes, niekas neauga. Namai pagal vietinius reikalavimus visų panašus - neaukšti, balti, kvadratiniai. Miesteliuose prisodinta nemažai palmių, laukuose matėm augina kaktusus. Žinojom kad augina vynuoges tam paruostose piltuvėlio formos ploteliuose su užuovėja. Nuklydus nuo pagrindinės trasos matėm padarytą užuovėją su padangom, viduryje kažkas pasodinta. Keliai visi labai geri, jokiu duobių ar nelygumų, juk pastovi vasara, tačiau siauri ir prie kelio niekur nesustosi nes iškarto jų tas vulkaninis gruntas. Kažkur yra padarytos nedidelės aikštelės sustojimui, bet ne visur kur norėtųsi sustoti. Smėlėtos pakrantės turi nedaug, tačiau mums tai nerūpėjo, ne pležintis važiavom. Sekmadieniais Teguise vyksta turgus, uždaromas visas miestelio centras. Turgus kaip turgus, yra ir juodčkių su bezdeluškėm, yra ir vietinių su normalesniais daiktais, papuošalais ir t.t. Lauktuvių galima pasirinkti. Jau koks nepilnai 1km iki miestelio juodukai siūlo parkingą už 1.5eur. Nepasirašėm ir važiavom tiesiai i miesteli. Už ta pačią 1.5eur parkingo kainą pasistatėme prie pat turgaus pradžios. Toliau buvo tikslas kaktusų sodas. Nedidelis sodelis su įvairiausių rūšių kaktusais. Įėjimas 8eur žmogui. Galima paganyti akis. Važiuojam i Los Verdes lavos urvus. Tai apie 7km ilgio išsiveržusio ugnikalnio ir nuo lavos tekėjimo likę urvai. Kažkurioje vietoje yra užgriuvęs praėjimas, tad ekskursija tik apie 1km. Įėjimas taip pat 8eur. Leidžia eiti tik grupėmis su gidu, tas papildomai nekainuoja. Gidas pasakojo ispanų ir anglų kalba. Urvai yra apie 500m po žeme, temperatūra ten +18C dieną/naktį/žiemą/vasarą, ir kas keisčiausia – sausa. Aplankyti manau verta. Sekantis punktas visai šalia – Jameos del Agua. Tai nedidelė teritorija su ežeriuku (aš pasakyčiau su bala) kuriame gyvena kiek supratau vieninteliai pasaulyje krabai albinosai, balti ir akli. Įėjimas kaip ir visur 8eur. Aš apie juos buvau truputi skaitęs, o kolegos prie tos balos bandė ieškoti tu krabu ir tik po kažkurio laiko pastebėjo kad visas dugnas baltuoja ne nuo primėtytų centu o nuo tu krabu. Jie labai maži, tilptu užsidėti ant piršto galo. Kadangi labai tamsu, tai nuotraukos nekokios. Galima išgerti ir kavos (aišku neuždyką), yra staliukai, įtariu niekas neprieštarautų jei ir pasidarytu kas pikniką. Kitoje pusėje ale mėlynas baseinukas, butaforinis, su vandeniu. Nelabai supratau jo paskirties, gal galima išsimaudyti. Vienu žodžiu už 8eur galima kur kas maloniau praleisti laika, nerekomenduoju metyti pinigus. Galbūt vienintelis dalykas guodžia – paaukojau 8eur tu krabu išgyvenimui :) Pakeliui i Orzola sustojom viename paplūdimyje su smėliu. Čia pat uolėta ir smėlis, įdomi pakrantė, norint galima ir išsimaudyti. Mes tik pabraidžiojom. Pradžioj pasirodė vėsokas vanduo, bet pagal prognozes turėtų būti apie +20-22C. Keistai jausmas buvo, atsistojus vandenyje ant smėlio, jauti kaip padas šyla, tartum kas šildytu iš apačios, o vanduo jaučiasi vėsesnis. Na o pačiame Orzole kol pavalgėm ir saule jau nusileido. Pietų meniu kainavo apie 11eur žmogui. Pasiėmiau steiką. Kas per mėsa nežinau, visi sprendėm, ragavom. Kaip jautienai per riebi, bet ne kiauliena, ir ne aviena nes neturi specifinio savo kvapo/skonio. Nusprendėm kad ožys (ar ožka), nes ten ta mėsa populiari. Kadangi aš žalios mėsos nevalgau o užsakydami pamiršom pasakyti kad duotu iškeptą o ne su krauju, tai teko tik apvalgyti paviršių ir viduriuką palikti. Mėsa skani, valgyti galima :) Sekančią dieną pirmu taikymu nuvažiavom i šiaurės-vakarinę salos pakrantę, kur nespėjom praeitą dieną. Nuo kalno atsiveria gražus vaizdas. Nepamenu kaip vieta vadinasi. Ta diena buvo labai didelis vejas, prognozavo apie 20-25m/s vėjo greiti ir nuo pietų lietų. Dideliam nusivylimui neįėjom i apžvalgos vietą, buvo uždaryta, turbūt kažkoks remontas, nieko nebuvo parašyta. Tačiau truputi paėjus keliuku atsiveria ta pati sala su vaizdu į tolį. Iš dalies gal ir gerai kad buvo uždaryta, vėl turbūt butu po 8eur paėmę už įėjimą. Patraukėm pietų link. Pakeliui i Timanfaya nacionalinį parką dar užsukom i vieną apžvalginę aikštelę prie Guinate. Pabandėm pavažiuoti nereikšmingu vietiniu keliuku pagal navigacija, už miestelio baigėsi asfaltas, dar pavažiavus nusprendėm kad vis tik paimta masina per žema ir pabijoję apsisukom. Užsukom dar i serfingistų rojų – smėlėtą paplūdimį Famara (esant geram orui galima pležintis ant smėlio, platus paplūdimys, gražus uolėtas vaizdas. Pagaliau privažiuojam Timanfaya parką, įvažiavimas vėl 8eur žmogui. Mums papuolė kaip ir žadėta prognozė – lietus. Įvažiavus i parką nuvažiavom pirmu taikymu prie restoranėlio. Kadangi prie anksčiau minėto vėjo prisidėjo dar ir lietus, sėdėjom mašinoj kol bus galima išlipti. Toks vejas pute, kad net akivaizdžiai lingavo salia stovinčios masinos. Po 5-10min sėdėjimo mašinoje nusibodo žiūrėti i restoranėlio langus, įsirėmęs i dureles rankomis ir kojomis pavyko jas atidaryti ir nubėgau i vidų, neužilgo paskui parbėgo ir visa komanda. Tame restoranėlyje kepa mėsą ir vištieną ant lavos karščio. Lauke po stogu (tokia kaip pavėsinė) įskasta apie 2m gylio duobė panaši i šulinį, ant viršaus padėtos didelės grotelės per visa diametrą ir ant jų čirškinasi mėsytė. Kažkur skaičiau kad galima ir savo mėsa išsikepti. Pažiūrėjus į šulinio dugną nėra jokios ugnies, jokios magmos, lavos ar kažko įpatingo, paprasčiausia duobe ir tiek, o karstis eina iš jos labai panaši kaip nuo žarijų, neperkaršta, ranką galima laikyti, bet neilgai, tačiau mėsa čirška. Po parką pėstute vaikščioti negalima, apveža autobusas, tad nusprendėm kol lyja lietus ir aplyti autobuso langai, pavalgyti. Aš pasiėmiau marinuotą kotletą (tikras kotletas, ne mūsų lietuviškas maltinukas, tai karbonadas su kaulu), o kolegos vištienos kulšelę. Ant visu paimtas butelis kanariško vietinio vyno kainavo berods 12eur. Mano karbonadas atrodo 11eur, vištos kulšelės po kažkur 9eur. Kai atnešė porcijas buvo šokas – lėkštėje 2 karbonadai, kulšelės taip pat po dvi, galvojom apsiėsim. Karbonado mėsa iškepta pilnai, neraudona, ant tiek minkšta, ant tiek sultinga, nesudegę, nesigailėjom užsukę. Pro po parką vežančio autobuso langą buvo galima gaudyti ugnikalnių landšafto vaizdus. Vaizdas kaip mėnulyje, žalumos nėra, vien uoliena, sustingusi magma, dominuojanti ruda ir raudona spalva. Čia nenupasakosi visko, reikia pamatyti. Kiek žinau organizuojamas turas ir pėstute mažomis grupelėmis, tačiau reikia registruotis labai iš anksti, prieš gerą mėnesį ar anksčiau, ir žinoma jei oras leis. Prieš mums išvykstant pabandžiau pažiūrėti registraciją internete, gruodžio mėn. buvo likusios gal kokios 5 dienos. Judant toliau prie to pačio parko yra stovėjimo aikštelė ir mačiau stovinčius automobilius. Tačiau kai mes jau privažiavom, aikštelė buvo uždaryta. Nežinau ką ten galima nuveikti, galbūt iš ten pėstute pasivaikščioti. Žemyn pakrante dar užsukome prie žalio ežero prie El Golfo. Žalias jis berods dėl ten augančiu dumbliu. Planu buvo dar daugiau leistis žemyn, bet jau temo ir teko patraukti i viešbutį. Ta antrą dieną nuvažiavom apie 200km. Realiai reikėtu dar bent 1 dienos kad apvažiuoti pietinę pusę, o jeigu dar su pasimaudymais, bent 2 dienų. Pabaigai - benzino kaina kolonėlėse apie 0.9eur, atstumai pakankamai maži. Tusavotis jaunimui nemačiau kur. Kur gyvena tie krabai, ten vakarais vyksta kažkas, įėjimas kainuoja. Apie pietinėje salos dalyje esančius kurortus nepasakysiu nieko, lyg skaičiau kad ten daugiau veiksmo jeigu to reikia. Tačiau kai grįžti apie 7val vakaro, pavalgai vakarienę, ir apie 9-10val jau krenti i lova. Keista, bet prisiminus kad ten laiko skirtumas 2val nuo lietuviško, tai 12val nakties kaip ir pats laikas i lovą.