Geri laikai buvo. Ypač jei nieko neatsimeni.

Atsimenu, kaip reikėjo slėpti, kad esu skaitęs Šapokos istorija, ir koks 
skandalas kilo, kai būdamas trečiokas nusinešiau į mokyklą du spalvotus 
lapus iš Šapokos istorijos su Lietuvos vėliavom.


Atsimenu, kaip norint įdomesnių knygų turėjai išmokti skaityti 
lenkiškai, nes pas juos cenzūra kiek lengvesnė buvo. Bet ir pas juos už 
perrašyta ranka Žiedų valdovą (!), jau nekalbant apie istorines knygas 
galėjai gauti parų ir nemalonumų.

Atsimenu, kai viso labo džinsai ir odinė striukė buvo maištas ir pavojus 
tarybinei visuomenei.

Atsimenu, kaip reikėjo neišskirti iš kitų jei nenorėjai turėti problemų 
mokykloje.

Atsimenu, ką pasakojo močiutė apie Sibirą. Ir kas ją išvežė atsimenu.

Atsimenu susiraukusius pardavėjų veidus parduotuvėse.
Sviestą aplipusį aptirpusiu rudu įpakavimo popierium. Vis prarūgusį 
pieną parduotuvėse ir tetrapakus, kurie amžinai varvėdavo pro šoną.

Atsimenu tas kalėdas, kai pirmą kartą pamačiau tikrus mandarinus. Man 
buvo šeši.

Dar atsimenu, kad reikėjo per daug nesipasakoti, kad švenčiam kalėdas.

Atsimenu purvą ir dulkes ant visų šaligatvių išskyrus Laisvės alėją. 
Atsimenu apleistą ir griūvantį Kauno senamiestį.

Atsimenu tepalo, kuro ir šūdų dėmes Nemune prie Aleksoto tilto.

Atsimenu, kaip kiekvienais metais reikėdavo dalyvauti bulviakasyje, kad 
žiemą turėtum bulvių.

Atsimenu, kad vasarą dažną savaitgalį važiuoti į sodą ar kaimą, kad 
turėtum agurkų ir pomidorų, obuolių ir uogų.

Atsimenu kaip reikėdavo tarkuoti pačių ar kaimynų užaugintus kopūstus ir 
juos užraugti bačkoje virtuvėje, paskui pernešti į balkoną - kad žiemą 
nors truputį vitaminų turėtum.

Atsimenu, skerdžiamos kiaulės garsą ir svilinamo kailio kvapą pas 
gimines kaime. Pamenu kaip reikėjo valyti kiaulių žarnas ir prikišti 
sumaltos kiaulės mėsos, kad turėtum dešros.

Apie bendravimą irgi atsimenu. Kaip reikėdavo į svečius kviesti prekybos 
bazės vedėją, nors už akių jos visi nekęsdavo (vyras KGB dirbo). Kaip 
reikėjo daug bendrauti su nemėgstamais žmonėmis vien dėl ryšių, kad 
gautum elementarias paslaugas ar prekes.

Atsimenu, kaip visi nuoširdžiai tėvo darbe bendraudavo - blaivių tėvo 
bendradarbių taip ir nesu matęs.

Ir tingiu dar rašyti, ką atsimenu. Suprantu tik tiek, kad žmogus 
prisitaiko prie visko. Jausti laimę, draugų turėti ir Sibire, ir 
kalėjime gali. Bet turėtį nostalgiją visam tam... Na niekaip negaliu to 
suprasti.





On 2020.11.12 16:01, Sail wrote:
> Na jei gerove kam nos = kuo daugiau materialiu daiktu, tada jo, dabar 
> daug geriau.
> 
> As santykiu tarp zmoniu pasiilgstu tu, kurie anksciau buvo.
>