> o tevams numirus vaikus i seneliu buda kist? o jei vaikai pasirenka kita 
> gyvenama vieta, ka tada?

nors nelabai galiu patirtimi pasidalinti, bet nesupratau šio posto.. ypač tos dalies apie vaikus ir būdą :// 

apskritai argi taip blogai, kad žmogus su tėvais sutaria ir gali net gi netoliese gyventi? tai džiaugtis reikėtų, nes kažkas sugeba vieni kitus išnaudoti ir tuo pačiu metu gerai jaustis. 

ar gi jūs norėtumėte, kad jūsų vaikai vos tik baigę mokyklą pradėtų visiems aplinkiniams skiesti, koks jūs trenktas ir kaip su jumis gyventi tik idiotas galėtų? be to, ar tik vaikai sprendžia, ar norėtų su tėvais gyventi, o visi tėvai jau pagal nutylėjimą trokšta vaikų šeimą ant galvos užsikrauti ir jų net klausti nebereikia? ;) gal užteks tuos stereotipus klijuoti, nes pats ant savęs užsiklijuosite ;).. faktas, kad protingi tėvai labai padeda auginti vaikus ir šiaip, skant, padeda. aišku, pagal čia parašiusiųjų logiką toks dalykas kaip "protingi tėvai" iš viso neegzistuoja, bet argi dauguma jų patys nėra tėvai? ;) 
kita vertus, jeigu dviem normaliems žmonėms nepavyksta susikalbėti, tai paprastai kaltos abi pusės, o ne viena ir tai galioja visose situacijose. jeigu vaikas su tėvu chroniškai nesusikalba, tai nėra normalu, - tai nenormalu. kažkodėl mūsuose priimta atvirkščiai, visi bent jau šeimoje nepraleidžia progos susireikšminti - taip ir sukasi tas užburtas ratas ;)


> 
> -- 
> eM
> 
> 
> 
> | Minusai visiems žinomi. Pliusai:
> | - Yra kas mažus vaikus pažiūri;
> | - Seni žmonės turi daugiau laiko ūkio priežiūrai (kūrenimas, šiltnamis,
> | sodas).
> | - Kai nusens ir savim nepasirūpins, bus lengviau juos karšinti.
> |
> | Pats gyvenu tokioj "išplėstinėje šeimoje".  Iš esmės ją sulipdo ir palaiko
> | vaikai. Jeigu planuoji dar vaikų, jeigu neesi pernelyg užsispyręs - tuomet
> | visai realus pasirinkimas.
>