Sveikas, po palme, balandėli. Žinai, šįryt galvojau, kaip tu sugebėjai išguiti iš širdies Kristų? Aš prilyginu tai nukryžiavimui, nužudymui - kitaip ir neišeina, jei gerai pagalvotum. O gal tu juo niekada ir netikėjai?Aš, pvz., dažnokai netikiu Kristaus meile ir kai kuriais kitais dalykais - ir tada atsiduriu tiesiog pragare. Turėtum kaip specialistas žinoti tuos dalykus. Pradingsta gyvenimo prasmė, nes beprasmiškas pasidaro tikslas, kurio sieki. Ir griūva iš esmės viskas, nes jei tiki, tai į tikėjimą mobilizuoji visas savo pajėgas. Taigi kai atmeti Kristų, iš esmės atmeti save patį. (Ką geresnio gali pasiūlyti vietoj Kristaus ir vietoj jo mokymo? Siūlyk, pasidalyk su manim ir su visais savo patirtim.) Tiesa, tu dar tiki į kažkokį Dievą (?), dėl to kažkokiu stebuklingu būdu dar laikaisi (?). Bet vis vien, kaip minėjau, rankioji iš visų pašalių krikščionybės ir Bažnyčios blogybes, kad uždengtum savąsias. Ir nei manęs, nei kito tikinčio žmogaus neįtikina tavo straipsniai, nes jie pilni tendencingo noro viską paneigti, jie pilni n e s u p r a t i m o, galų gale neatlaidumo klystantiems žmonėms. Pvz., šaipymasis iš Kristaus ėjimo vandeniu. Žinai, geras jogas susikoncentravęs irgi gali laisvai vaikščioti vandeniu. Arba tavo netikėjimas, jog galima prikelti žmogų iš mirties. Čia irgi iš esmės nereikia jokio tikėjimo. Vienas charizmininkas man pasakojo, kaip jų grupė kartą prikėlė mirusį žmogų. Nebekalbu jau apie išgydymo dovaną. Nejau niekada neskaitei apie tokius dalykus? Beje, po palme, žmogus, praradęs tikėjimą, yra baisesnis už dar neįtikėjusį. Taigi papasakok, koks tikėjimas yra nejuokingas. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=16715