Įtraukia visa tai, bet tuo pačiu stengiesi atsiriboti, nes pesimizmas
jaučiamas slogus, ne toks, su šviežia melancholija susimaišęs, bet
juodas pesimizmas su -30 laipsnių žiema be krosnies. Siužetas tinkantis
ir man patinkantis, tik:
"Joms nuėjus nuo staliuko. Išėjus pro duris. Įsikniaubiau į
vienintelę iš kažkur atsiradusią pagalvę. Staiga. Iš niekur Atsirado
Giedrė. Jos juk išėjo!

– Kaip? Kaip suprasti? – paklausė ji apkabindama per pečius ir
prisėsdama šalia. – Ji tau patinka?

Nurijau burnoje susikaupusį druskos ir vandens mišinį ir apgailėtinai
pasakiau:

– Taip! Ji tokia gera! Ji toks nuostabus žmogus! O aš... Aš Toks
apgailėtinas padaras..." 

šitos pastraipos norėtųsi labiau išdirbtos, ne tokios "ką? -
nesamonė" aš bent taip pagalvojau. 

Linkėjimai, Mantai ;)

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=14879