Išdėstysiu dvi nuomones, kuriomis būtų galima pakomentuoti šį interviu. 1. Nenoriu įžeisti, bet šiuose Saros Poisson atsakymuose jaučiama nemaža dozė egocentriškumo, gal net susireikšminimo ar didybės manijos. Gausus kalbėjimas apie save, savęs narpliojimas (su užsidegimu), dėstymas, savo pozicijų ir idėjų gynimas ir t.t. Ar ir autorės kūryba yra panaši? Na, kodėl tiek daug moterų rašytojų rašo dienoraštinę poeziją ir eseistiką? 2. Gal toks savęs narpliojimas ir dėstymas nėra blogai, jeigu per daug neužsidaroma užburtame savo rate, egocentriškoje, pernelyg savirefleksyvioje erdvėje ir t.t. Juk vienas svarus ir aktualus šūkis skelbia: „Pažink save!“ O pakeisti pasaulį (žmones) ir galima kalbant, diskutuojant, rašant apie (nesakau „intymius“) vidinius žmogaus dalykus. Mūsų egzistencija, jos klausimai, reikalai, būtis, taip, kaip juos turbūt suvokia dienoraštinės rašytojos, yra asmeninio pobūdžio. Tai, kas susiję su siela, su vidiniu žmogaus pasauliu, pasaulėžiūra (čia jau ir religijos sritis), yra intymu. Kažin ar, pvz., filosofų knygos, kuriose rašoma bendromis temomis, gali ryškiai pakeisti pasaulį. Gal gali įnešti įnašą į mokslą, bet kokią įtaką tai gali daryti sielovadai? Pasaulį reikia keisti per sielą (nes ji vienintelė žemėje yra nemari), o ne politiškai. Kitas klausimas: kaip parašyti knygą, kuri ką nors pakeistų ar skaitytojus padarytų nors kiek tobulesniais? Bet jei tai per sunku, galima tiesiog rašyti taip, kad skaitantieji, jei ir netaptų tobulesni, pasijustų laimingesni, žodžiu, teikti tekstais paguodą, rašyti gydančius kūrinius. To išties reikia. Juk kaip gražu, kai susiformuoja laiminga kokio nors rašytojo ištikima auditorija. :) Bet ar nebus taip, kad tik retas rašytojas turi tokių ambicijų? Beje, ar dienoraštinė poezija gali būti laikoma iškilia? -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=16803