Dienoraštinė poezija gal nevadintina iškilia. Kaip atsvarą jai,
turėjau minty ne patriotinę ar piemenėlių jausmų poeziją. Galvoju
tiesiog, jog kažin ar atviravimas ar rašymas tik apie save gali būti
didingas. Norint, kad būtų didingiau, tiesiog reikia rašant šiek tiek
pakelti žvilgsnį, pakylėti save. Rašymas tik apie save tarsi uždaro
kūrėją tarp jo psichikos, asmeninio pasaulio sienų.
Beje, galima ir rašant ne dienoraštinę poeziją nebūti visuomenišku.
Dienoraštinės poezijos etiketės užklijavimą paskatina ir
eilėraščių stilius, nebūtinai turinys.
Gal meilės lyrika yra vertingesnė. Nors ji irgi gali būti traktuojama
kaip dienoraštinė.
Ir dar – rašant asmeniškomis temomis (plačiąja prasme), tereikia
kalbėti subtiliau, ne taip tiesiogiai, ir tai jau nebus dienoraštinė
kūryba, kurios požymis – tiesmukas, atviras, natūralus asmeninių
dalykų dėstymas, pateikimas, taip sakant, vidaus išvertimas. Nors jeigu
jis meniškas, tuomet, manau, neblogai.

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=16803