Kažkada rašiau ir aš. Baigiau, nes radau daug kitų - nuostabiai rašančių, dar daugiau sutikau tų, kurie stalčių dugnan guldė nuo jausmo ir minties apsunkusias eiles. Pasirinkau skaitytojos, klausytojos dalią. Ir labai nustebau, Ilona, sugėrei Vilniaus tarpuvarčių žibučių šypsenas, po kojom žiogą pamatei. Koks keistas sutapimas, aš vakar su sūnum apie žiogą kalbėjau. Išgelbėjome jį, nelaimėlį, tiesiai į dubenį su skalbiniais, nutūpusį... Atsargiai rankose džiovinom, o sūnus vis prašė: „Nesulaužykim kojyčių, kuo jis gros? Juk vasara dar nesibaigia?“ Džiugu, kad rašai. Dėkui redaktoriui (-ei) už nuosprendį paviešiti. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=15092