tikra tiesa, ka cia sakot apie americus :) tik ne visi nueina valgyti. kai kurie pasilieka iki karstas ileidziamas duoben. pvz., mano pazistamas americas nejo mamos ziuret nuo tos minutes, kai jai uzmerke akis - norejo atmnty issaugot paskuitini mamos zvilgsni. cia namuose - paskutine para visa seima budejo prie mamos. nesedejo prie lovos, o vaiksciojo, ziurejo tele, valge ir vis eidavo mamos paziuret, pasedet, susikaupt, pakalbint ar garsiai/tyliai pasisneket su savim, mama ar God'u. taip pat jis nedalyvavo mamos laidotuvese, nu, nuejo valgyt iskart po ceremonijos kapiniu koplycioje, nevaziavo iki karsto duobes - nieko. ir po to nelanke mamos kapo. nes per skaudu jam. aisku, visi ji tarkavo uz toki elgesi, net americai. tai teva palaidojo kaip zmogus, pasiliko iki paskutinio momento, kol karstas buvo nuleistas duoben ir uzmete pirmaji grumsta zemes. po sitokios stebejimo patirties, as irgi manau, kad istikinti, jog tikrai mires, uzkastas ir neprisikels noreciau tik per kokio niekso laidotuves ir tai kazin. man labai patinka americu paskymas: look forward, move on. ta prasme, kad nera ko vilktis koja uz kojos, is paskos uz virvutes tempiantis visa preities nasta - nuo to tik kencia dabartis, salia esantys zmones. simtmeciais nesiotis priekistus, neapykanta, nuoskaudas ar skausma - argi tai protinga? praeities pakeisti negalime, bet galime is jos pasimokyti ir move on. negyventi praeitimi. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=16897