Man nepriimtina Dovilės Zelčiūtės asmenybė: puldinėjanti į pakraščius (tai Fotografija, Jurga ar savęs viešinimas, saldžios liaupsės įtakingam ir ingnoravimas žemesnio, klaiki laikyserna ir įvaizdis). Niekada ji nepadaro visko iki galo. Pasak vyresnės kartos kauniečio rašytojo, sužlugdžiusi jaunųjų rašytojų sekcija (iki 1990 m.), dabar besiveržianti į LRS Kauno skyriaus pirmininko postą. Jos kūryba man irgi fikcija, nes visada rišu eiles su gyvu žmogumu, jei jį pažįstu. Ir tai mano bėda. Nepažinančiam D.Z., skaityti jos prasimanymus lengviau. Klaiku skaityti Jos erotinius eilėraščius, kai akyse stovi jų autorius. Tai ne kandūs prisipažinimai, tai mano nuomonė. Nieko naujo nepasakiau, nes tokia gyvenimo logika viešpatauja pas mus, Vilniuje. Atsiprašau, jei jie ką nors užgavo. Būkime atviri vieni kitiems kaip Kukulas. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=15180