Feromagnetinė kūjagalvė, svajingai vapaliodama zvonkės dainušką, nuslydo banga į patį dugną, padėjo pelėką ant kalmaro rašalu aptaškyto priekalo ir giliai atsiduso. Ji norėjo veistis ir daugintis, bet mylimasis vis virgdė kermošiuje armoniką. -" Gal nors riestainį parveš?"- nubraukė kylančią ašarą. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=17102