"Nuo paskutinio rinkinio „Upės matavimas“ pasirodymo (2002) praėjus nepadoriai daug laiko – šešeriems metams, laikas būtų ką nors parodyti, juk nuveikta tikrai daug: eilėraščiai versti į lenkų, vokiečių, rusų, čekų kalbas, kultūrinėje spaudoje spausdinta straipsnių, recenzijų, esė, tad lyg ir atėjo metas naujam rinkiniui, tačiau jo temos domina tik literatūrologus, bet – paradoksaliai! – jie nieko nauja čia nesužino. Ir, jei jau egzistuoja toks dalykas kaip prievolė vertinti, apie kurią užsimena R. Kmita, rinkinyje „Švelniai tariant“ skaityti beveik nėra ką." Nors užmuškit - skamba neetiškai ir labai šališkai. Na koks gali būt kritikoj moralizavimas apie terminus ir kt. O vien "badymas" Gotlandu ko vertas? Nemalonu skaityti. Ne, nėra kritiškumo įspūdžio - tik kažkokie asmeniškumai. Na, o jei net ne asmeniškumai, tai bandymas demonstruoti taip dabar madingą "drąsą" - tik, kad nėra prieš ką. Šaudoma į vėjo malūnus. Per daug suinteresuotos "aistros" įdėta į rašinėlį apie tokią "blankią" ir "nuobodžią" knygą. Kvailai atrodo. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=15489