Ir mano jaunystė žingsniavo Panevėžio gatvelėmis...
Bet ne todėl panorau parašyti. Visiškai sutinku su Stanislovo nuomone,
kad Ineza pradėjo rašyti taip, kad negali perskaityti ir pamiršti.
Savotiška rašymo maniera, asociacijos, viskas lyg ir labai paprasta,
papasakota lyg ir man vienai. Bet atgyja  tie jautrūs, seniai išėję
žmonės, tapdami savais visiems, tapdami dalele  mūsų tautos istorijos,
kai iš didžiulės šeimos lieka vienas. Ir tas paskutinis - tėvas -
sudaužyta širdimi. Gal ir talentas atsiranda iš daugybės permąstytų
tragiškų artimų žmonių istorijų, iš tos baisios praeities...

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=17181