galima gi kultūros vadyba, bobslėjus tarp kūryb laisvės ir visokios ten
atsakomybės (tik jau ne pilietinės - figos lapelio - baisiai nemėgstu).
Juk ne visi kūrėjai yra drąsuoliai, kult vadybininka (jis ar ji)
turėtų paraginti stumtelėti ir amortizuoti visokių davatkėlių
(vardininkas - davatkėlis ir davatkėlė) smūgius. Padėti apjungti
sarkazmą/grožį ir paradoksą į vienumą. O jei jau darai meninėmis
priemonėmis akibrokštą/provokaciją, tai su geru trenksmu, kad sociumas
tikrai atsipeikėtų, nes kultūra ne tik neurozė, bet ir inercija. Menas
aštriai gražus, kaip manai?

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=17261