Nuo savo paauglystės nešiojuosi su savimi tik vieną nuomonę apie
pokario laikų partizanus: tai mano nedidelės šalies didvyriai, turėję
tik vieną tikslą- išlaikyti Lietuvą nepriklausoma šalimi... man teko
matyti tik vieną iš Jų- paleistą iš NKVD rūsio pažįstamų
kaimiečių septynliokmetį, kai mama užrišinėjo jam sužalotus rankų
pirštus... Girdėjau, kaip tėvai tarp savęs kalbėjosi: "šitas jau
neatlaikė... kurgi... po nagais vienas kraujas"... Dar vieną vasarą
mačiau Marijampolės turguje paguldytus negyvus keturis vyrus, kai stribai
su savo kerzavais batais trypė lavonų krūtines... negaliu to vaizdo
pamiršti... Nežinau, gal ir buvo mirusieji kuo nors tiems stribams
nusikaltę, bet niekada nedrįsčiau dėti lygybės ženklo tarp
nusikaltimo padaryto norint išvyti okupantus ir nusikaltimo daromo, norint
padėti okupantams...     

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=15914