kada kopsi kalvon pažiūrėk kaip sloguoja dangus 
iš spalio kaip permerkia lapkritį, varva nuo sijų 
ir ligota ranka žarsto savo ligotus lapus 
dar uždaužo sniegu, kad neliktų kam žaisti mesijo 

jau beveik nubudai, tik truputį labiau gelia rankos 
vis dažniau sapnuose krenta dantys į dėmę paklodės 
aš regėjau kaip dievas skubėdamas krūminius renkas 
ir murma: „matyt bus karoliams. kaži kaip atrodys“ 

pasimelsk už mane, juk žinau kad bent šitą tau leido 
per numėlusio stiklo mozaiką riedėti kur pradžios 
kada basos mergaitės taip šoka paviršiumi ledo 
nuo kalvos kai žiūri– lyg vilkeliai, – o čia tartum beldžias 

Vytautas S.


Vien šitame Vytauto Stankaus eilėraštyje daugiau pozityvo, nei visame
kritikės straipsnyje.


-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=16102