Tačiau tai buvo ne šiaip disputas, kylantis iš stokos žiniose, bet priešingai, iš stokos realiuose darbuose, kas ir sukėlė atėniečio kreipimąsi į nekalbius ir nenuilstančius spartiečius ir jų dorėninę harmoniją. Tokiu linksmu ir ironišku būdu, Sokratas išranda posakį, kurį Laches, ganėtinai pagal spartietišką idealą, pacitavo. Laches reiškia savo spartietiškąjį principą nuoširdžiai (188 c-e). Paskutinė kalbėjimo ir ginčijimosi stadija, kuri sužavėjo energingą ir oratoriškai gabų Atėnų jaunimą penktojo šimtmečio pradžioje p.Kr. atrodė siekianti tiksliai tos dorėninės žodžių ir darbų harmonijos. Kai naujos kartos studentai įsitraukia į pokalbį su Sokratu ir leidžiasi egzaminuojami, jie iš pradžių pilni aiškiai apibrėžtų naujų atsakymų į klausimus, kas drąsa, teisingumas, saikingumas (sophrosyne), ir pamaldumas (eusebeia) yra. Bet kai jų pretenzija į žinojimą sugriaunama, naujųjų žinių advokatai yra paneigti ne tiktai žodžių mūšyje, bet ir darbuose, jų deramame egzistavime. Jų numanytos, tačiau galų gale nenaudingos žinios, stokoja ergon svorio. Taip galima prieit išvados, kad Platono išradingai pramanytuose dialoguose geras ir, iš tikrųjų, sokratiškas atsakymas, kuriuo kažkas atsako Sokratui, vis dėlto yra pastarojo iššauktas labiausiai abejotinomis sofistinės dialektikos priemonėmis, pavyzdžiui, Charmides‘e, kur pats Kritas aukština Sokrato savižinias kaip atsaką į iškeltą klausimą. Žinoma, tuo laiku kiekvienam skaitytojui Atikoje Kritas buvo žinomas kaip vienas iš Trisdešimt Tironų, kurie karo pabaigoje suformavo vyriausybę ir kurio despotiškas valdymas leido ankstyvesnius laikus matyti idiliškai, Platonui, pavyzdžiui. Tai, kad pats Kritas gina saikingumą ir savižinias, aiškiai parodo, koks nuožmus konfliktas buvo tarp logos ir ergon Platono Atėnuose. Tiesą pasakius, šis konfliktas nėra vienintelė tų laikų Atėnų charakteristika. Tai gyvuoja visame filosofiniame žinojime. Nėra taip, kad tik tam tikrą Atėnų istorijos valandą sofizmo šešėlis lydėtų filosofiją, taip yra visada. Čia, man rodos, slypi svarbiausias dalykas, kad platoniškasis dialogas, priešingai nei kiekvienas kitas filosofinis tekstas mūsų tradicijoje, atitinka ir visad atitiks dabartį. Mes turime atsiminti, kaip Platonas buvo atvestas į šitų rašytinių diskusijų meną. Savo Septintajame Laiške pats Platonas prisipažįsta, koks lemtingas jam tapo susidūrimas su Sokratu ir ką reiškė jam tai, kad šis vyras, kurį jis taip giliai gerbė ir sekė jo pavyzdžiu, buvo nuteistas mirties bausme už jaunimo tvirkinimą tuo metu madingais sofistikos menais. Platono didieji raštai yra jų visa apimtimi skirti parodyti, kad Sokratas, kuris turėjo išgerti puodelį nuodų, nebuvo joks sofistas. Bet Platonas taipogi siekia išaiškinti, vis dėlto kodėl Sokratas, dėl jo savotiško dialektikos meno, t.y., asmens klaidinimo protingoje diskusijoje, prireikus atrodytų kaip sofistas Atikiniam teismui, išprovokuotam, lyg tai būtų viena tų paskutiniųjų madingųjų praktikų. Būtent jo sava patirtis su šiuo vyru ir pastarojo likimu įkvėpė Platono gyvenimo darbą ir jo rašymą. Sokrate jis gyvai pamatė, kaip žmogus gali tvirtai laikytis to, kuo jis tikėjo esant teisinga - tiksliai, besąlygiškai, ir pasitikėdamas savo jėgomis nepriklausomai nuo visų išorinių įtakų. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=14141