Kęstutis Rastenis niekuomet nebuvo labai mėgstamas lyrikas – kaip tik dėl savo tekstų ypatingumo –maksimalaus atsisakymo įprastų poetinių ritualų ir pavojingo priartėjimo prie „paprasto‘,kasdieniško skausmo ištarmės – o kam gali patikti atvira žaizda,beprotnamio kliento drabužio kvapas,atviras skundas ir verksmas?Taip – jo kalbėjimo pavojingoji riba,kai nelieka spektaklinės kalbos ornamentikos, pridengiančios paliegusį kūną,atveria sociopatišką komunikacijos alkį ir“sveiko žmogaus“akimis nenormalų savo gyvenimo suliejimą su poetinio teksto misija.A.A.Strielkūnas buvo vienas nedaugelio atkreipęs dėmesį į išgrynintus Kęstučio poetinio mąstymo scriptus – elgetiškai atvirus, desperatiškai antiretorinius.Kam nepatinka jo poezija – tas arba gėdijasi savęs arba dar neturi patirčių apie kurias kalbama. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=16605