aš galiu keliaut per žemę/
dar lengviau nei muzikantai/
tėvo avilys prie žemės/
stovi, bet gyvena vapsvos/

tėvas miręs, sesuo irgi/
čia tokia aš pasimetus/
nei čia stoviu, nei čia einu/
aš esu siela prie žvakės/

nieko neveju, tik lieku/
kai dievulis leidžia lėkti/
o Tėvyne mylimoji/
tik neleisk visiems išbėgti/

tie šešėliai juokias, mama/
nepamiršti, kas svarbiau/
tik vaikai, anūkai mena/
proanūkiai gal labiau.

(aš augsiu, bet vis liksiu vaikas,
kaip tas šešėlis
ant mūsų namo sienos
rytui auštant)

 

 

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=16761