Jau kelintą kartą tenka skaityti Janonės knygas ir visose jose juntamas labai išreikštas savitas autorės požiūris į pasaulį dažniausiai jį perleidžiant per save. Kūryba jaudina, nes labai daug atvirumo, savęs apnuoginimo, asmeniškumo, kuris kartais net erzina,- tai tarytum autorės autobiografija užrašyta ar poezijoje ar prozoje, nes autorės tarsi ir nelabai jaudina pasirinkta išraiškos forma. Jai svarbiausia išreikšti save, o priemonės kaip ir nelabai svarbu. Todėl Janonės poezija dažniausiai yra labai proziška, kupina įvairiausių daiktų, žmonių, detalių aprašinėjimo, prisiminimų, dažniausiai rašoma baltomis eilėmis, nelabai rūpinamasi skambesiu, rimu. Pastaroji knyga, kaip ir visos kitos pastarųjų metų autorės knygos, persmelkta gilaus liūdesio, karčios patirties, atviro nervo ir skausmo. Paprastam skaitytojui skaityti tokias eiles sunku, nes jose mažokai vilties, vyrauja niūri nuotaika, tamsūs tonai, pesimistinės karčios gaidos. Labai norėtųsi autorei palinkėti nesustoti, kurti toliau, tačiau tarp tragizmo įžvelgti ir pragiedrulių prošvaisčių. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=16985