mjo. O man Vilnius primena Ketrin katiną, kuris dabar tupi ant mano popierių ir stebi kompo pelytę. Kai Aš į jį pasižiūriu, jis ir irgi pasižiūri (stebi ta prasme). šiaip, kai Aš išeinu į biblioteką įkalt wyskio, jis irgi ten tarp kitko, tipo, aš ne prie ko, irgi ten atsiranda ant pufiko. Suprask, jis, katinas, atėjo ten, o Aš, suprask, atėjau netyčia atsitktinai irgi ten kur jis. Ir taip atsitiktinai ištisai Mes būnam kartu, kai Ketrin nėra. Netyčia taip taip sakant. Ne prie ko. Iš Ketrin prašo valgyt ištisai, irgi, suprask alkanas, kai iš manęs prieš 5 min gavęs, bet iš Ketrin privalu iškaulyt.Vuot tiaip Aš įsivaizduoju ir Vilnių. Toks ne prie ko - atsitiktinai atsiradęs, svetimas, jaukus ir ... visiškai laisvas nuo mūsų su mumis. Kaip katinas -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=17276