___Dabar komentaras pretenzingas (prie kompanijos) ir rimtas.

      ____Puikūs postmoderno pavyzdžiai „Mama“ ir „Ania“.  Mama
įtikina grynumu. Jei ten yra fantazijos, tai nesijaučia. Ania – atrodo
istorija dailinta, bet vykusiai. Literatūros priemonėmis poetas pralenkia
dailės kūrėjus ir jų kūrinius – „Vilniaus vamzdį“, „Baltijos
sieną“ ir aibę mažiau garsių. Čia ryškėja literatūros
pranašumas. Vamzdžio kūrėjai žinoma kankinosi: kurį griozdą tempti
iš sąvartyno, ar štai šis išraiškingiausias? Ar pilti rūgšties, kad
labiau aprūdytų? O rezultatas vis tiek atsiduoda atsitiktinumu. Bet kiek
jo turi būti, atsitiktinumo, šiame be stiliaus stiliuje?
      ____O Kęstutis atrenka žmonijos istorijoje ne krislelį, o lapelį
– tokį kaip visi ir nepakartojamą. Pagal  „post“ belieka daiktą
atnešti į parodą, poeto atveju – tiksliai aprašyti, tą jis ir
padaro. Tikslumas individualizuotas, post krapšto pakaušį – hmm,
postpostromantizmas? Bet palaukęs sutiks – šedevras.
      ____O mes su kai kuriais komentuojančiais gal pasakysim panašiai
kaip apie kokį Pirosmanį ar Kniūkštaitę – taip ir aš padaryčiau.
Kas paneigtų galimybę. Bet paties Rastenio kiti pavyzdžiai komentaruose
jau nepriauga anų. X-uoti eilėraščiai ragina – kaip lengva tokių
prikepti... Kitaip žiūrintis pasakys: čia viskas – žaliava
eilėraščiams, ne visa perspektyvi. Plačiau pasisakau savo straipsnyje
„Universali estetikos teorija“.


-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=17321