____Postmoderno beformės pliurzos tvanas maitina kritiką. Vienintelis
postpost poveikis publikai – šokiravimas. Raskite, kas patyrė kitokį.
Gal ką nors apskritai paskatino pasidomėti menu? Tai jau būtų postpost
šuolis virš savos bambos. O šiaip – būtina ir mylima tampa kritika,
kad įteigtų žiūrovams, kad įtikintų patį menininką, koks gražus
jis, reikalingas, talentingas... Kas paneigtų ir kaip, kad gili
daugiasluoksnė filosofija glūdi mėšlo krūvelėje – puikioje
jausminėje – jutiminėje metaforoje.  Reikia tik pastebėt, sekti virsmo
variantiškumo  interaktyvią dinamiką, išmąstyti virtualiai
besąryšinius  ryšius. Tad ranka ranką – kritika čia padės.
____Sąveikos technologija štai: dailės kritikoje prikurta keverziškos
prasmės terminų, jų mokomi studentai, išmokę jais žongliruoti
priimami į pašvęstųjų tarpą, tada jau visa kariauna darbuojasi,
dangstydama juokingų sąvokų draiskalais apdribusią savo duondavio –
postpost – nuogybę.
____Laimei, teorija nei stilius nelemia. Bus menininkas – atsiras ir
kūrinys, kad ir į post įspraustas.


-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=17319