Kaip nedaug vietų, kur norėtųsi prisėst, pabūt, kurios trauktų žaluma (vasara), jaukia erdve (pavasarį, rudenį, žiemą). Gal kokios studentų iniciatyvos suveiktų? Negi kokios Šveicarijoj niekas nebuvo: Varėnos dydžio mieste - gal 50 skulptūrų, bet nei vienos monumentalios: šokantys vaikai, tarp kurių gali įsisukti, milžiniškų šachmatų aikštelė, ir visi estetiškai provokuojantys, žaismingi. Yra ir istorinių, bet jie ne monumentalūs, nes epocha nebe ta. Randama stilistika, nuotaika, erdvė atmatuojama tam tikru kampu, net ir minimalioje erdvėje, ir sukuriamas įspūdis. Nuo sovietinių skulptūrų norisi bėgti, o turėti drąsos sukurti tokią, kuri ir laisvės idėją primintų, ir neatstumtų, reikia ne tik talentingos kūrėjo, mokančio reaguoti į laiką, bet ir gebančius ją paremti, priimti, pripažinti. Vilniaus skulptūros visos ne iš šios epochos. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=17353