Įsivaizduoju: vidury stalo, apdengto kiek apmusijusia, "ne svečiams",
staltiese didžiulis molinis dubuo kupinas baltų garuojančių ryžių.
Uždengtam puode dar čirška pieno-grietinės-sviesto padaže
vakarykščiai (nuo ko jie dar skanesni) kotletai. Pakrypęs radijo taškas
TRANSLIUOJA rumbą. Baltos užuolaidos lengvai juda vėjelyje - kiek
praverta viršutinė fortkė. Už lango - kiek apšnerkštas dar nevalytas
po žiemos kiemelis - styro mirusios žolės pilki gumulai, kampe tvyksteli
saulės spinduliuose alaus butelis nudaužtu kakliuku. Šeima,
kasdieniškai nepasipuošusi, sėda prie pietų stalo. "O duonos?" -
tarsteli vienas iš šeiminykščių. "Kokia duona prie ryžių." -
piktokai kerta šeimininkė. "Ir apie bulves tą patį sakai" - sumurma
šeiminykštis, bet sau po nosimi. Tylu.     

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=16665