matyt, mūsų eseistikoj dabar tokia bangutė, jei ne tzunami/solitonas -
pasakoti apie savo realias klajones ir apgaubti jas "mistinėmis"
asociacijomis/perkolacijomis. Visa tai galima pavadinti "esu ypatingame
tinkle" naratyvu. Tinklas, be abejo, yra visagalis, pats save audžiantis.
Bet nemanau, kad mano kaimynas Genka nėra įsipainiojęs į dar painesnį
tinklą, tik jo jis neišnaratyvins mums. O būtų įdomu. Net ir
kamuolinis žaibas, kaip paaiškėjo, yra tinklo produktas - niekas išties
jo nematė, nes ir matyt negalėjo - jo paprasčiausiai nėra - bet jis
egzistuoja naratyvtinklyje. Man tai patiko tos moteriškės pasakojimas,
kuri nunešė ir atidavė kažkiek tai tūkstančių jos sūnaus
telefoniniam gelbėtojui, bet paskui tik suprato, kad jokio sūnaus ji
neturi. Bet juk gražu, kai pagalvoji - toks kilnumas - gelbėti tai, ko
nėra. Čia ir slypi visas paradoksas - žmogus yra absoliučiai geras,
empatiškas sutvėrimas, įsitaisęs netiesioginių sąryšių tinkle.
Visai arti geometrizuoto Borgeso gyvenimo labirintuose.

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=17417