Tu rašai: "Man galva visiškai nesvarbu, kas erdvėje sėdėjo - svarbu,
kas į ją žengia šią akimirką". Na, ne visai taip... Prisimink,
vakarietiškus leidinius: kaip tik leidinio pobūdis sutraukdavo
atitinkamus autorius, skatindavo sumanymus, konkuravimą. O jei kontekstas:
nuobodybė, nuobodybė, liuriška nuobodybė... Tuomet, kaip rašo Rokas,
"net minties neturi dairytis į tai, kas vyksta čia". Kuriantis kreipia
savo energiją kitur - kur perspektyvu. Ir atriboja save nuo apsamanojusios
terpės. Pavyzdžiui: ar gali save gerbiantis prozininkas siųsti tekstą
į "Metus"? Nebent su galva jam netvarkoj. 

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=17460