Gera proga palyginti šį tekstą (tik dėl savišvietos) su aną savaitę
buvusiu Aistės tekstu ir pamatyti, kur Aistės talentas, nors ir
nenušlifuotas: gyvastingumas, tarsi pasišiaušęs, alsuojantis gyvenimas,
dar nepakankamai išraiškingas, bet visgi. O čia kas? Čia žurnalistika:
"Nors puikiai suprantu, kad tai šiek tiek siauraprotiška (meilė moterį
beveik visada žemina). Kai dar buvome kartu (kokia ankštybė dviese!)",
"Galėjau skirti daugiau laiko sau, kaip asmenybei, ugdyti", "Mylimiesiems
mes visada atrodome tobuli, bet juk tai absurdas". Daugėja tokių tekstų.
Ir toks tekstas, mano manymu, rodo, kad šiais laikais lieka vis mažiau
žmonių (ypač moterų), kurie supranta, kas yra meniškas tekstas. Jų
supratimu, informacijos ėdikų požiūriu, žurnalistiškai, su
jausminiais elementais, perpasakota istorija - ir yra meninė proza, ar gi
ne? Žinoma, kelias į meninį teksto suvokimą tvirtai uždaromas dar
mokykloje bukais klausimais: "Ką rašytojas norėjo tuo pasakyti? Kokias
vertybes norėjo tuo išreikšti?" Taip įkalama į galvas, kad tekstas
tiek vertingas, kiek juo kažkas pasakoma.       

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=17824