Pala, o čia proza? Kažkada žurnalistikoje buvo toks žanras (jau
numiręs) - apybraiža, kur filosofiniai pamąstymai buvo leistini. Čia
kažkas panašaus. Man atrodo, autorė yra labai toli nuo prozos, ypač
dėl dviejų priežasčių: a) kompozicijos nevaldymo; b) per greito laiko.
Dėl kompozicijos: pirmoje pastraipoje: "Po avarijos iš Aleksandro
nebeliko net ko laidoti..." - ir jau tikiesi, kad kažkaip tuo visgi
svarbiu faktu sužais, išsuks į kažkokią reikšmę, bet, oj, oj,
kelionės vargai... Prozoje laikas yra lėtesnis, leidžiantis
įsižiūrėti, pajausti. Žurnalistikoje - greitas laikas: vienas sakinys
įvardija vieną realybę, kitas šuoliuojantis sakinys - kitą, daug
toliau esančią; na, taip štrichais 'apibrėžia' realybę.
Žurnalistikoje to reikia - informuoti, o prozoje - kam? Kad taip gyvenime
būna?.. Būna, bet kas iš to?       

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=17850