Tokia recenzija daugiau byloja apie apie rašytojos persisotinimą kinu,
panašu, kad nemokamai peržiūrėtą pusę "Kino pavasario" filmų kaip
kviestinė "recenzuotoja", o į festivalio pabaigą atėjus trisdešimčiai
minučių, vos kyštelėjus galvą į kino salę - nespėjo išsivadėti
prieš tai matytų trijų keturių tos dienos matytų filmų painiavos ir
stilių eklektika. Glumina skaityti tokią "kino vartojimo" statistiką:
"...34 naujus režisierių darbus. Įdomus ir vertas pagarbos festivalio
organizatorių sumanymas – trumpo metro filmų naktis..." "...kai daugiau
nei 6 valandas trukusio seanso metu -žiūrovai galėjo išvysti 22
naujausius..." - sakykite, ar tai dar nėra snobizmas ir paprasčiausios
sveikos nuovokos nebetekimas? Aš sunkiai įsivaizduoju, kas gali dėtis
tokio žmogaus sąmonėje, per vieną naktį peržiūrėjusio 22 filmus?
Sunkokai įsivaizduoju, net ir labai gerai apmokamos personos veido
išraišką - išėjusios po tokios "peržiūros" - nešiną širdy nerimo
- kad dabar kažkaip visą šitą kratinį reikės aprašyti...
Po šitokio, net fizinio, nekalbu jau ir apie savo sielą) išbandymo -
turėtų imti pykinti jau net paties Kino vardą, o važiuojant troleibusu
pro tą kino teatrą - nejučia persėsti prie priešingos pusės lango...
Man asmeniškai - pakanka 1-2 vaidybinių kino filmų per mėnesį.
Daugiau išgyventi - tiesiog neįmanoma, panašu į valgymą 7-8 kartus per
dieną, nebegalint sustoti.
Tai jau būtų netiesa - prieš savo paties sąžinę, ir net kūną:
gyvenimas taptų mažiau įdomus už patį kiną, tapo paties gyvenimo
galios taptų niekinės, ir Tavo paties kuriančios galios, tiesiog,
išsektų. Nesuprantu tokių žmonių, a nei tokio skatinimo Žiūrėti:
žmogus tiesiog atbuks tikram gyvenimui, užuot Kinui ugdžius - būtent,
žiūrovo Jautrumą - tikram gyvenimui, vykstančiam Už kino teatro
sienų.
Graudoka skaityti tokias - toli nuo pačios Knygnešystės ir net gi nuo
Kūrybiško, tikroviško Kino išgyvenimo atsidūrusios autorės padrikų
minčių barikadas, kuriomis bando ginti savo - nepasiruošusią tokios
koncentracijos nepaprastai įtaigaus, o Lietuvoje - apskritai iki šiol
nebuvusio Kino jėgos filmo galios, beviltiškai bandžiusios į kažkokius
savo kasdienybės stereotipus - susikišti Įkvėpto, idealizmu degančio
laisvo, naujos kartos žmogaus kūrinį.
Mane kaip fotografą - visiškai skirtingai, dar gi priešingai - nei
autorė ar autorius "mar. :-)", nustebino visiškas Autorių kūrybinės
grupės ne tik kad ne "jaunumas" - bet bet greičiau jau stulbinama Branda,
tiesiog pritvinkusi, virpanti tikrų tikriausia Tėvynės, savo krašto
Praeities Meile, o svarbiausia - Vertybių suvokimu. Tapo Aišku: atėjo
nauja, jau Laisvėje užaugusi, jokių sovietinių kompleksų nebekaustoma,
žingeidi Karta!
Pasigėrėtina kūryba, pradedant reto skoningumo internetinės Svetainės
sukūrimu, jau pirmuose filmo kadruose pasitinkantis, tiesiog kvapą
užimantis Vaizdo valdymas (jokio drungno "lietuviškam kinui" būdingo
svaiginimosi "peizažais", laukų nostalgijomis, veiksmo rutuliojimo 45
minutes, kol į filmo, o dar dažniau - antros serijos pabaigą - pradeda
kas vykti, bet iki filmo pabaigos taip ir neįvyksta, ir... paliekama
žiūrovui - tolesniems ilgiems apmąstymams...
Gi čia - Kadras veda prie kadro, jokių palaidų scenų - VEIKSMAS,
VYKSMAS ar LAUKSMAS ĮVYKSIANČIO. Pasakyčiau stipriau: Lietuvos
kinematografijoje iki šiol tokios jėgos, tokios įtaigos filmo - tiesiog
Nebuvo.
Keistas kai kurių žmonių "vertinimas", kad filmas "visai neblogas"
(supraskime, "jau blogiau, tai tik visai blogas", štai koks turtingas
komplimentais mūsų kasdienybės žodynas, tai aukščiausia, ką
pajėgiame pasakyti savo Kūrėjams!)
Šį filmą aš statyčiau greta aukščiausių kinematografo kūrinių
kaip Melo Gibsono "Kristaus kančia" ar "Apocalypto". Jis turi tą pat -
Tikėjimo ir Meilės užtaisą, filosofinį ir dvasinį pagrindimą. Esu
tikras, kad šie žmonės nebe Lietuvoje lauks savo kūrinių įvertinimo,
pripažinimo ir apdovanojimo.
Juos pirmiau pastebės - Laisvo pasaulio žmonės, o mūsų inertiškieji
spaudos kartokliai - tik atskardens, kai anapus jie bus pagarsinti. Ne
mūsų viešuomenei - galia Džiaugtis. Viešuomenės pomėgis - niekintis,
menkintis, žemintis ir žeminti, ugdyti nepilnavertiškumo jausmą, kurti
savo negalios įvaizdį - pasiteisinti savo neveiklumui ir tinginystei,
nuolatiniam gyvenimui iš pašalpų, o užaugusį Orų žmogų -
pirmiausiai pabandyti suminti, ar bent - numenkinti.
Ir vis dėlto labiausiai pradžiugino - paprasčiausio "eilinių"
žiūrovų vertinimas: "Knygnešį" išrinko labiausiai patikusiu filmu -
ir ne dėl Televizinių trubadūrų, kurie savo laidų ir mėginamų
prastumti filmų kartojimu iki 12-15 kartų per dieną, bandančių
įteigti vieno ar kito filmo ar šiaip, parduodamo daikto vertingumą, o
dėl paprasčiausio savo širdis balso girdėjimo, savo Šaknų pajautimo,
pagaliau - trūktelėjimo link įsisąmoninimo, viso pasaulio istorija -
nuostabus dalykas, bet Tavo Tėvynės praeitis - tai Tavo paties gyvenimo
kelio Ištakos!
Ačiū režisieriui Jonui Trukanui, ačiū prodiuseriui Justinui
Piliponiui, lenkiuosi aktoriams - Valerijui Jevsejevas - už taurų,
mažakalbio Mažvydo paveikslą, už jo susipurvinusio bato pasivalymą
skudurėliu, išbridus iš miško klampynės pelkių - visgi, nešu knygas!
Ačiū Laisvūnui Raudoniui - už puikų persimainėlio nueitą kelią,
(įskaitant ir puikiąją sceną su įspūdingo ožio jodymu!), už
tyliąsias bet ir byliąsias akis, abejojančių rankų scenas, ačiū
Vytautui Kupšiui - už tokį netikėtą Vyskupo paveikslą, sugriaunantį
kunigo, šventiko kaip bejėgio dievo avinėlio paveikslą, kokios druskos
labai trūksta mūsų dienų kunigams; ačiū ir nei iš šio nei iš to
aukščiau išbartiems kareivėliams - tikrai šiame filme nereikėjo nei
masinių gaudynių scenų, nei specialios "motyvacijos", kurios taip
pasigedo straipsnio autorė.
Šis filmas - tai Simbolių (Ženklų) Kalba, kurią supranti, arba ne.
Vidurio nebūna.
Ačiū ir giedrioms, šviesaus veido merguželėms prie šulinio su
svirtimi - tikrai ne dėl "basų kojų" ir tikrai ne dėl titulų turėjimo
ar neturėjimo parodytos, o kaip tikrai šviežios švaros gurkšnis
pliūsteltas iš ekrano. Dėkoju visiems vaidinusiems, ir su tokiu
nuoširdžiu paprastumu ir tikėjimu - išplėšusiems iš visuotinės
užmaršties mūsų tauriosios istorijos luitą grynuolį, ypatinga pagarba
operatoriui Sauliui Lukoševičiui, aukščiausio meistriškumo šviesos
režisieriui - ypač už visa vainikuojantį finalinį kadrą, kai
pakylančio nuo stalo Girtuoklio Jurgio nuslenkantis šešėlis - atidengia
lig tol dengtą kukliai šešėly sėdėjusį Vyskupo veidą!
Dėkui aukotojams, tarsi kraujo lašeline išmitinusiems Filmą -
akivaizdu, ne iš gausos ir ne iš pertekliaus, o iš jaunuomenės
pasišventimo pajautimo atskyrusiems nuo savo, savo šeimos ar savo verslo
atskyrusiems Litą! Ačiū kiekvienam asmeniškai - geros valios Lietuvos
žmogui - pastangomis ar geru žodžiu prisidėjusiam prie šio Lietuvos
istorijos luito - atgaivinimo, įdiegimo. Buvau sužavėtas - glausta,
filosofiška, tarmiška filmo Kalba - ji taip praturtino ir atliepė savo
iškeltą temą: negalėjau patikėti, kad jauni žmonės - gali šitaip
valdyti gyvąją kalbą, sutelkti senuosius žodžius.
Ir čia tikrai nėra, kaip niekinančiai pasakyta, filmas "paaugliams",
neklaidinkite. Tai pirmiausia - filmas sąmoningiems žmonėms. Žmonėms,
kuriems istorija - tai tik nebesanti, praėjusi tikrovė - jame tikrai
nėra kas veikia. Tačiau žmonėms, kuriems Praeitis - pati tikriausioji
Tikrovė, iš kurios kyla jų Dabartis, yra tiesiog - DABARTIES GYVENIMO
SĄLYGA - jie iš filmo - išeitis tylėdami. Tad linkiu visiems
dėmesingiems žmonėms - Filmo tylos. O išgirdusiems - nešti Žinią
apie mūsų Kalbos kovą, idant neleistume pasaulio didiesiems - be kovos
ištrinti daugiau nei vieno Pasaulio kalbos, kad Airių tautos patirtis -
kai vaikas turėdavo kuprinėje nešiotis lazdą, su kuria jį ir
išperdavo - jei tik prakalbdavo airiškai, o ne angliškai - būtų
prisimenama kaip didžiausia didesnės tautos niekšybė ir šiandienos
pasaulio gėda.
Su pasididžiavimu jaunaisiais -
Juozas Valiušaitis, fotodailininkas
Vilnius
P.S.: Paliestus "Knygnešio" temos - kviečiu dar įsileisti Knygos
šulnin:
Paminklų Lietuvos knygnešiams ir daraktoriams" puslapyje Facebook'e:
http://www.facebook.com/album.php?aid=2066036&id=1396548971 arba
atvirajame Netlog'e: http://lt.netlog.com/Omuo/photo/setid=34320
--
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=17916