"Verslininkui, politikui, sportininkui kur kas lengviau būti savimi žmonėse: nes jie neturi tikros vidinės vienatvės, kuria esti bet kokia kūryba, patirties. Toje vienatvėje būtinai formuojasi vidinis „aš“, kurį parodyti pasauliui praktiškai tegalima tik pačiame kūrinyje. Žmonėse tokia asmenybė jaus diskomfortą, nesijausdama savimi." Na, manau, kad jautrus menininkas būdamas su savimi nesijaučia toks vienišas kaip būdamas tarp žmonių, kurie nesugeba jo priimti, nes jų požiūriu jis yra "kitoks". ~Aišku, visi mėgsta panašius į save, o kas to standarto neatitinka tą reikia kalt prie kryžiaus arba perdirbti. Tai ir buvo daroma sovietmečiu. Ne rašytojų gildija totalitarinis paveldas, bet jai taikoma ideologija, kurios turėjo laikytis, kad būtų nariu ir kad gautų tam tikras privilegijas. Todėl vieni pasidavė, o kiti nėrė į agrikultūrą. Ar pavyks Melnikui sukurti gildiją, švarią nuo primetamos ideologijos, dar klausimas. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=18025