Nesuprantu, kodėl Liutauras rašo: "Rašytojas yra žmogus, galintis
apginti kitą žmogų nuo mirties siaubo, vienatvės nevilties..."
Nesuprantu, kodėl jam mirtis yra tokia bauginanti, kelia siaubą. Gal
tokia retorika - tik popsas? Mirtis - labai natūrali. Dangaus nulemta.
Žmogus numiršta labai tvarkingai. Atėjus mirties angelui (ei). Viskas
taip ramu, gražu, suplanuota. O paskui siela, pakilusi virš kūno, nueina
į kitą, gražesnį ir patrauklesnį, pasaulį. Viskas vėl - šviesu,
gražu. Kur čia siaubas? Atvirkščiai, daug žmonių norėtų anksčiau
iš čia išeiti, bet negali - patiems negalima, turi išbūti. O apie
vienatvės neviltį... išvis nesuprantama. Niekad, nė kelias minutes,
nesu jautęs slegiančios vienatvės, nuobodulio. Vienatvė - tokia jauki,
maloni, pilnatviška.       

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=18024