Niekaip nesuprantu: nenoriu įžeisti, bet mąstantis žmogus turėtų
suvokti, kad jis yra vienas atskiras elementas kuris niekada nebus
suprastas. Čia vienatvė - ne buvimas vienišam, bet buvimas tarp žmonių
ir supratimas, kad niekada nepavyks su jais susikalbėti. O mirties baimė
- juk nebūtina jausti ją tiesiogiai (tai turbūt reikštų didelį
žmogaus egocentrizmą), bet ta baimė pasislėpusi ir kartu užvaldžiusi
mūsų pasaulį, veiksmus. Juk ir karo turbūt niekas nebijo, ir maro, kol
tai tėra tik idėja. Bet kas tada, jeigu žinai savo mirties laiką?
Paskaičius komentarus atrodo, kad žmonės galvoja tik apie savo buities
pasaulį, be to, kiekviena mintis linksma prie žemės nuo materializmo.

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=18024