ir aš jaučiu šiokį tokį apmaudą, kad Č. Milašius taip ir nesugebėjo atrasti savo tautinių šaknų, lyg koks tuteišis. Galima būtų teisinti, - jam nebuvo prieinami archyvai, bet jo pusbroliui Oskarui kažkodėl tai nesutrukdė. Dabar mąstau. Gal tapatybės pasirinkimą nulėmė valstybės pasitikėjimas? Oskarą Milašių Lietuva išsiuntė diplomatu į Prancūziją, o Lenkija Česlovą Milošą pasiuntė kaip kultūros ataše į JAV. Oskaro Milašiaus tėvas lietuvis, o motina - žydaitė. Ir tai, kad Oskaras pasirinko lietuvišką tapatybę yra begal retas atvejis. Tomas Venclova tokiai pagundai sėkmingai atsispyrė, nors rašo daugiausiai lietuviškai ir ieško būtent Lietuvoje savo auditorijos. Ar galima teigti, kad rašydamas eiles jis kontaktuoja su lietuviška siela, kai tuo tarpu jo protas ieško naudingų iškasenų?:) -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=18152