„Pamenu, prieš keliolika metų „parašiau“ eilėraščių ciklą „Sielos koliažai“, kuris, beje, buvo išspausdintas tų metų „Poezijos pavasaryje“. „Parašiau“ – kabutėse, nes tame cikle nebuvo nė vieno mano žodžio. Rašiau jį taip: po ranka pasidėjau keliolikos man artimų lietuvių poetų knygas ir, tarsi burdamas, verčiau knygą po knygos rinkdamasis ištraukas. Rinkau negalvodamas, tiesiog išsirašydavau beveik atsitiktines dvi tris autoriaus eilutes iš atsitiktinai atversto puslapio, knygą užversdavau, tuomet atsiversdavau kitą. Taip „gimė“ ciklas, kurio konkrečių eilučių autorystė tapo neprieinama net man, vos užrašiusiam tuos eilėraščius.“ --------------------------------------------------------------------------- Esate teisus, dūlės tokios knygos lentynose, nes jos neįdomios skaitytojui. Nenuoširdus žodis, beprasmiai svaičiojimai - nepritraukia žvilgsnio, jei ir patys nesuprantate, ką parašote, tai ko norėti? -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=18298