su Prigogine Briuselio laisvajame universitete prasiginčyjau kelias
valandas. Man pasirodė, - kiek dabar pamenu tą įspūdį - jis buvo
labiau maniakiškai įsitikinęs savo teisumu, nei užsispyręs dėl savo
supratimo netvirtumo. Ir dabar bandau įeiti į jo konstruktą, bet niekaip
nepavyksta. Aš tada sakiau ir dabar galiu pakartoti, jog atsitiktinumai
yra išvestiniai, kad tikrovė tik  interpretuojama tikimybiškai (nors
naudodamiesi tokiu įrankiu galime padaryti nors ir gražių, bet banalių
išvadų), kad chaoso teorija pagrindžia determinizmą. Taip, daug kas
atsiranda dėl erdvės trimatiškumo, erdvėlaikio keturmatiškumo, etc.,
t.y. dėl topologinių savybių, tačiau ir tos savybės įtakoja laisvės
laipsnius ne mažiau, nei laisvės laipsniai sukuria minėtas savybes. Mano
supratimu, laikas yra sluoksniutė virš stacionarios daugdaros, jo gali
nebūti, ir tikrovė to net nepajus. Laikas atsiranda tada, kai yra
pokyčiai, o pokyčiai galimi tik laike. Invariantų egzistavimas puikiai
įrodo laiko išvestinumą. Bet laiko nebuvimas eliminuoja evoliuciją, o
čia jau prasideda pats įdomumas. Juk dėsnių etc.  "išgyvenimui"
būdingas tas pats darviniškos atrankos principas - "išgyvena" tie
dėsniai etc., kurie ... veda link autorefleksyvių sistemų! Ir t.t. ir
pnš.

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=18316