Pašnekesys su rusų intelektualu visada mielas, nes atpažįsti daugelį
bendrų bruožų; jis malonus, bet ir slidus. Tenka stabdyti pašnekesį ir
daryti politines korektūras, o tai pašnekovui kelia nuostabą. Jis nieko
nenori, jam nereikia nieko, tik dialogo. Jis nieko nenori, tik galingos
atsitiesusios Rusijos. Ką, nenatūralu? Juk mes visi linkime gero savo
tėvynėms. Taigi pašnekesiai mieli, bet ir einantys briauna.
<
>
Ką maskvėnai mano apie lietuvius? Turiu omenyje, ką jie apie mus sako
į akis ir ką tarpusavyje kalba? Nežinau. Bet dėl inteligentijos
jokio slėpinio nėra. Gana mieli, įdomūs, bet kiek pasimaišę,
paskubėję su ta savo nepriklausomybe. Nesuprantantys, kad inkorporacija
Rusijon nėra tokia baisi tragedija, nes niekas jų skriausti juk nežada.
O inkorporacija vis vien nenumaldoma. Kultūrinė, ekonominė, politinė
tai procesai, kurie vyksta natūraliai, ir mūsų atsiskyrimas laikinas.
Kadaise buvome visos Sovietijos "simpatiagos". Tai ką, nepatiko? Europoje
gi būsime periferija, ir nuolat.
<
>
Čia iš dalies pavojinga, iš dalies malonu. Rusija yra baubas. Bet
baubų irgi visokių būva. Kai kurie sako visai netrauksią į šulinį
arba kad ten, šulinyje, pasakų karalystė. Šiaip ar taip, po aibės
pašnekesių Maskvoje aš nebebijau Rusijos. Aš bijau jos įtakos.
Diskusija, dialogas gali mus praryti. Tai pavojinga, labai slidu. Bet
šiandien matome, kad kai kultūrinis dialogas vyksta tik tol, kol jį
lemia absoliučiai atsidėjusio Budraičio veikla Maskvoje, Lietuva kaip
politinis ir ekonominis vienetas yra sugriebtas už pačios galvos
Vilniuje. Ir su NATO, ir su ES apsauga. Ar kaip stručiui įkišus galvą
į smėlį manyti, kad mes patikimai izoliuoti nuo Rusijos įtakų, ar
mėginti suvaldyti intelektinį, religinį, kultūrinį dialogą? Ir per
jį spirtis politinėms Rusijos įtakoms?
--
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=18425