Šiuo atveju kalbininkai nėra tie, kurie kalbą išmano, o tie, kurie mano, kad turi šventą teisę į išmanymą. Toji šventa teisė kartais išsigimsta iki visiško komizmo, kai atrodo, kad vieninteliai Kniūkšta su Pupkiu, Piročkinu, Šukiu ir dar keli tos pačios sovietinės generacijos kompleksų kamuojami pateptieji turi teisę nurodinėti kur ir ką spausdinti. O juk visi yra žmonės, visiems pasitaiko nusikalbėti arba į lankas nukrypti, ar senatvine silpnaprotyste susirgti, ne visų kalbininkų rašliava kvepia šedevrais, ir nėra jie šventos karvės, kurių negalima trumpinti, taisyti ar išvis nespausdinti, jei rašinėlis silpnas. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=18421