jei lietuviai išmoktų mažiau teisti ir smerkti, būtų viena nuostabiausių tautų pasaulyje ir jaunimas mažiau iš čia bėgtų. O tas mūsų smerkimas labiausiai jaučiasi medijoj, politikoj ir ypač kaip mes vertinam savo kultūroje pasižymėjusius žmones. Savo poetus, rašytojus-nobelio lauriatus; jei tik rašė lenkiškai, atiduodame Lenkijai, be jokio gailesčio metam von iš Lietuvos. Jei Lietuvos piliečiai pasaulyje išgarsėję žydai, tai tik koks Donskis juos prisimena, o jau pačius lietuvius tai tiesiog prie kryžiaus kalame: tas girtuoklis, tasai koloboravo, tas kegebe agentas, tas savo draugą išdavė... ir jau žiūrėk verčiamas Petro Cvirkos paminklas, keikiama Nėris, pasaulinio lygio poetė, Mieželaitis užmirštas visai, mat "nešė saulę iš rytų", Kubilinsko nuostabių vaikiškų knygelių su žiburiu neberasi. O kas trukdo taip ir paminėti - na nešė, klydo, bet žodį valdė meistriškai.... O kas dabar neša "saules" iš visų pusių? Neoliberalizmo, postmodernizmo (kuo toliau, nuo Dievo, nuo Absoliuto, kuo labiau susimažinti iki beviltiško bejėgio fragmentuko). Turime radikaliai keisti savo vieni kitų matymą, nes tai ne kas kita, kaip savęs projekcija į kitą. Pasaulį keist pradėkim nuo to, kurį matome prieš save veidrodyje. Jei jaučiam kaltę, kaltinam kitus, jei esam susimažinę, bando kitus primažinti, prilyginti sau. Tad ir kapojam aukščiau už mus galvas iškėlusius. O turėtume gerbt juos, džiaugtis jais, nes jie mūsų visų dalis, ir nežiūrėt į save kaip į vargšus ir bejėgius, bet išsilukštent pagaliau iš savo kūniško mąstymo vergijos ir naudotis ta galia, kuri suteikta kiekvienam Dievo sūnui. Nesame juk aukos to pasaulio, kurį matom. Keiskim matymą ir pasaulis keisis... -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=18441